Pagrindiniai gyvenimo ir veiklos etapai

Janas Karlovičius (1836 – 1903)

 

Jano Karlovičiaus (1836 – 1903) gyvenimo ir kūrybos kalendorius

 

Violončelininkas, kompozitorius, istorikas, lingvistas (etimologas, onomastas, leksikografas, dialektologas, vienas iš pirmųjų lituanistų), etnografas.

Pseudonimas ir kriptonimai: Karol Janowicz, C. hr. Zan; J. K; -o-

 

1836

 

Janas Aleksandras Liudvikas Augustas Karlovičius (Karłowicz) gimė 1836 m. gegužės 28-ą dvarininkų šeimoje, Alytaus apylinkėse, Subartonyse, įsikūrusiuose prie kelio iš Merkinės (už pusės mylios [1]) į Kauną, Trakų apskrityje. Nedidukas, tik 9 kiemus skaičiuojantis, vaizdingoje vietovėje išsidėstęs Subortonių palivarkas daugiau negu 200 metų Lenkijos karalių privilegijų galia priklausė Karlovičiams [2]. Janas buvo antras pagal eilę pasiturinčių bajorų (Karlovičiaus herbo) Aleksandro ir Antoninos iš Molochovcų vaikas, jo sesuo mirė vaikystėje [3]. Pradžioje buvo lavinamas namuose, namų mokytojo priežiūroje. Gimtuosiuose namuose gavo ir pirmąsias griežimo violončele pamokas.

 

1847–1852

 

Jan Karlovičius tapo Vilniaus gimnazijos III klasės mokiniu. Čia jis mokėsi ne tik dailyraščio, gramatikos, retorikos, fizikos, matematikos, statistikos, istorijos, geografijos, tačiau ir kalbų: rusų, vokiečių, anglų, prancūzų, italų, lotynų ir graikų [4]. Vilniuje buvo globojamas giminaičio iš motinos pusės Karolio Molochovco, gyveno Vilniaus gatvėje, Kovalskio [5] name. Gimnaziją baigė aukso medaliu.

 

Be programinių dalykų, Karlovičius lankė privačias violončelės pamokas, greičiausiai pas Samuelį Kossowskį (1805–1861). Tuo laikotarpiu pradėjo lankyti koncertus ir kaupti nuosavą gaidų bibliotekėlę [6]. Ir toliau gyveno daugiausia Vilniuje, čia ne tik tęsė violončelės mokslus, bet ir debiutavo scenoje kaip atlikėjas. Dalyvaudavo viešuose pasirodymuose Vilniaus teatre ir Bajorų klube bei privačiuose vakaruose (pvz., Milevičių ir Abichtų namuose).

 

1853 – 1857

 

Aukštąjį mokslą ėjo Imperatoriškojo Maskvos universiteto Istorijos-filologijos fakultete. Gyveno nuomojame bute kartu su kolegomis Zenonu Cyvinskiu (vulgo [paprastai vadinamu] – Dydku) ir Bronislavu Moniuška. Trečiaisiais studijų metais (1855) lankė šias paskaitas: sanskritą, politinę ekonomiją, Rusijos istoriją, slavų, graikų ir romėnų archeologiją bei serbų kalbą. Skaitė Homerą ir Šilerį originalo kalbomis, Bibliją – angliškai, lenkiškai – Joachimą Lelevelį, Karolį Libeltą, kaip ir Adomą Mickevičių bei Antaną Malčevskį. Nesavanaudiškai mokė graikų, lotynų, vokiečių ir prancūzų kalbų bei rusų istorijos ir literatūros savo žemiečius, ateityje norėsiančius studijuoti literatūros mokslus.

 

Dar būdamas studentas, jautė trauką kalbotyrai, tačiau tuomet tarp akademinių dėstytojų neatsirado asmenybės, galėjusios sudominti studentus. Jo mylimas profesorius buvo istorikas Timofiejus Granovskis (dėstė visuotinę istoriją), taip pat vertino ir jo mokinį Kudriavcevą. Filosofijos kandidato laipsnį Karlovičius apgynė pas prof. Granovskį pagal lotynų kalba parašytą mokslo darbą apie Likurgo įstatymus.

 

Studijų Maskvoje metais griežė simfoniniame universiteto orkestre, taip pat dalyvaudavo labdaringuose koncertuose. Beje, taip jis finansiškai rėmė neturtingus kolegas iš Lietuvos. Pusseserės Emilijos Molochovec dėka buvo įrašytas į Šv. Cecilijos muzikantų broliją, St. Moniuškos įkurtą 1854 XII 22 prie Vilniaus Šv. Dvasios bažnyčios.

 

Daug laiko skyrė trims instrumentams: basetlei, fortepijonui ir violončelei. Griežimo violončele pamokas (2 kartus per savaitę – po 2 rb už valandą) ėmė pas Maskvos teatro muzikantą Gebelį [7], jį laiške tėvui apibūdino kaip „gerą žmogų ir menininką“. Pamokos vykdavo Karlovičiaus nuomojamame bute.

 

Pamaskvio Bogorodske jis susipažino su pianistu Baltučiu, su juo sykiu pasirodydavo, vėliau prie jų prisijungė pažįstamas iš Maskvos švedų smuikininkas Grippenbergas. Jaunieji muzikantai kartu grodavo duetus, trio ir kvartetus. 1857 m. kovą Maskvoje Karlovičius pirmą kartą išgirdo grojant violončelininką François Servais – vėliau savo mokytoją. Tuo laikotarpiu jis debiutavo ir kaip kompozitorius, vokalinių kvartetų autorius.

 

1857 – 1858

 

1857 m. lapkritį Karlovičius atsidūrė Paryžiuje. Klausė paskaitų Sorbonoje ir Collège de France, o nuo 1858 m. sausio lavinosi ir muzikos srityje – Conservatoire Imperial de Musique et de Declamation, o vėliau – École Beethoven. Grojo lenkų-prancūzų kvartete, dalyvaudavo koncertuose bei į Varšuvos spaudą siuntė korespondenciją apie muzikinius įvykius. Nuo 1858 m. rugpjūčio 1 semestrą Heidelbergo universitete studijavo filosofiją. Studijų programoje, be filosofijos, buvo ir istorija, logika, sanskritas [8]. Čia Karlovičius koncertavo viešai, taip pat kūrė kompozicijas fortepijonui ir siuntė jas motinai. Pas Karolį Bochą mokėsi harmonizavimo.

 

1859 – 1860

 

Pabaigęs mokslus Heidelberge, nuo 1859 m. rugpjūčio iki spalio Karlovičius keliavo. Aplankė Ženevą, Ciurichą, Romą, Milaną ir kt. Rudenį persikėlė į Briuselį, ten universitete tęsė istorijos studijas. Briuselyje mokėsi 1859–1860 metais, vadovaujamas garsiojo Adrien-François Servais, praminto „violončelės Paganiniu“, o muzikos teorijos ir istorijos – pas garsųjį F. J. Flisą, Konservatorijos direktorių, groti vargonais – pas N. J. Lemmensą.

 

Briuselyje Karlovičius susipažino su Joachimu Leleveliu, gavo jo autografą, kuris vėliau buvo išspausdintas Księga pamiątkowa na uczczenie setnej rocznicy urodzin Adama Mickiewicza [Atminimo knyga Adomo Mickevičiaus 100 gimimo metinėms paminėti] (Varšuva 1899). Be muzikavimo, daug skaitė, vertė Henricho Heinės poeziją, taip pat ir pats rašė satyrinius eilėraščius, kuriuos publikavo Karolio Janowicziaus [9] pseudonimu. Vertė ir prozos kūrinių iš rusų kalbos, pvz., „Istorija, paimta iš gvardijos karininko dienoraščio, pagal A. Marlinskį“.

 

1860 – 1861

 

Į Lietuvą grįžo 1860 m. spalį. Gyveno tai Bratomieže, tai Vilniuje (apsistodavo Puzinos name). Dalyvaudavo labdaringuose koncertuose, domėjosi Žemės ūkio draugijos veikla (priėmusia sprendimą atiduoti nuosavybei žemę su išmoka, išdėstyta per 50 metų).

 

1861 II 20 dalyvavo labdaros vakare Vilniaus teatre, sykiu su juo pasirodė ir Rožė Prochtenberg bei Vitoldas Pžybora. Vilniaus operos artistai atliko fragmentus iš St. Moniuškos operos „Halka“ ir muzikos [fragmentus] pagal Vladislavo Syrokomlės dramą „Jan Kazimierz“ [Jonas Kazimieras] [10].

 

1861 III 2 laiške tėvams Karlovičius informavo apie tai, kad dalyvauja repeticijose, kurios vyksta pas Butvilovskius. Labdaringas koncertas turi įvykti „antrą gavėnios savaitę“ [11]. Greičiausiai buvo kalbama apie koncertą Vladislovui Syrokomlei paremti, įvykusį 1861 m. kovo 17 d. Bajorų klubo salėje. Šiame koncerte pasirodė ir jo pusseserė dainininkė Emilija Molochovec (sudainavo „Pieśń wieczorna“[Vakaro dainą] pagal „kaimo lyriko“ žodžius). Koncerto metu Karlovičius pagriežė violončele du kūrinius solo bei trio Mendelsono D-moll C su G. Michalovskiu ir L. Paradzinskiu. Toje pačioje salėje įvyko ir koncertas, skirtas 7-metei pianistei Stefanijai Savickai paremti (kovo 30). Šiek tiek vėliau, balandžio 2, Karlovičius dalyvavo Vilniaus teatre surengtame vokaliniame-instrumentiniame koncerte, sujungtame su „gyvaisiais paveikslais“ teatro orkestro kapelmeisterio Jano Mackiewicziaus labui.

 

1861 m. rudenį užsimezgė susirašinėjimas su poetu V. Syrokomle. Išliko vienas iš Karlovičiaus laiškų, kuriame jis pateikė dviejų savo pažįstamų religinio turinio sapnų aprašymą. Jis tikėjosi, jog poetas Syrokomlė šias žinias pritaikys savo kūryboje [12].

 

1862 – 1863

 

Nuo 1862 m. vasario 27 d. iki spalio 31 d. darbavosi kaip valdininkas – buvo Vilniaus apskrities teismo raštininkas. Nuo rudens vieną semestrą Berlyne studijavo istoriją. Po tėvo mirties (1862 m. gruodį), kuris finansavo jo studijas, buvo priverstas mokslus nutraukti ir užsiimti Padzitvos (paveldėjo jį po dėdės (iš tėvo pusės) Vincento 1845 m. [13]) ir Bratomiežo dvarų administravimu. Padzitvos dvare 1862 m. veikė mokyklėlė, kurią tikriausiai įsteigė J. Karlovičius. Joje mokėsi 24 vaikai [14].

 

Karlovičius ėmėsi versti iš vokiečių kalbos Ernsto Friedricho Richterio parašytą harmonizavimo vadovėlį, turėjusį užpildyti šios srities spragą muzikinėje lenkų raštijoje [15]. 1863 m. pasirodė pirmosios kompozicijos – solinės dainos ir duetai (be kitų, daina pagal A. Mickevičiaus eilėraštį „Do Niemna“ [Nemunui]). Šiuo laikotarpiu kaip muzikantas Karlovičius pasirodydavo kur kas rečiau.

 

1864 – 1865

 

Padzitvos dvarą 1864 m. jis 3 metams išnuomojo Rudolfui Krahelskiui [16]. Prieš išvykdamas į užsienį, abiejų dvarų valdymo įgaliojimą perdavė motinai [17]. Tuo pat metu pasirodė su meilės tematika susijusių kūrinių, dedikuotų būsimai žmonai. „Gazeta Wileńska“ (1865, nr. 52), spausdino humoristines „Depesze telegraficzne“ [Telegrafo depešas], kuriose buvo atspindėti vasario 18–22 dienų Vilniaus muzikinio gyvenimo įvykiai bei užgimęs jausmas „Sirenai“, arba Irenai Sulistrovskai iš Vyšniavo dvaro, Švenčionių apskr. [18]. Susituokė su ja 1865 IX 8. Vestuvės įvyko Bratomiežo dvare. Irena Karlovičiova buvo muzikiniais gabumais apdovanotas asmuo, turėjo gražų balsą, mokėjo svetimų kalbų. Po vestuvių, lydėjo vyrą į Berlyną, kol jis ten baigė savo studijas (nuo 1865 m. gegužės iki 1866 m. birželio pabaigos).

 

Į aktyvią koncertinę veiklą Karlovičius sugrįžo 1865 m., dalyvaudamas vakaruose, organizuojamuose Bajorų klubo salėje bei Vilniaus teatre. Tai buvo koncertai, bendradarbiaujant su dainininke Valerija Rostkovska (kovo 4), smuikininku Vladislavu Bartoševičiumi (vasario 26), Vilniaus operos artistais ir smuikininku Kleišneku (III 25), daininke ir pianiste Julija Rakovska (IV 14). Karlovičius koncertuodavo ir privačiuose rytmečiuose ar vakaruose.

 

1866 – 1867

 

J. Karlovičiui Berlyne buvo įskaityti 3 studijų semestrai, ir jis gavo daktaro laipsnį už mokslinį darbą (lotynų k.) iš Lenkijos istorijos, kurio antraštė O wyprawie kijowskiej Bolesława I [Apie Boleslovo I žygį į Kijevą], parašytą vadovaujant prof. Ernestui Edvardui Kummeriui (1872 m. išsp. lenkų k.).Egzaminą laikė pas iškiliausią vokiečių istoriką L. von Rankę.

 

Karlovičiai iš Berlyno atvyko į Varšuvą 1866 m. liepą. Tais pačiais metais gimė jų duktė Stanislava (mirė 1881 m.).

 

1867 m. Karlovičius siekė darbo visuotinėje istorijos katedroje Varšuvos Vyriausioje mokykloje, tačiau nesėkmingai. Tuomet gyveno sykiu su šeima Bratomieže (1867–1869). Grįžo prie koncertinių pasirodymų Vilniuje. Balandžio 5 ir 7 tuo laiku dalyvavo dviejuose Apolinaro Kontskio koncertuose Vilniaus teatre, pasirodė su juo ir po metų [19].

 

Varšuvoje išleido biografinę-istorinę apybraižą Don Karlos, królewicz hiszpański [Don Karlas, Ispanijos karalaitis].

 

Gyvendamas kaime, apleido istorinę problematiką, užtat susidomėjo kalbotyra ir etnografija.

 

1868 – 1869

 

Su labdaringais koncertais pasirodydavo ne tik Vilniuje, tačiau ir Minske, Pskove. Tęsė dalyvavimą koncertuose Vilniaus teatre (be kitų, sykiu su Apolinaru Kontskiu ir Vitoldu Pžybora) ir Bajorų klubo salėje [20]. Kovo 15 dalyvavo Vilniuje vykusiame pianisto V. Pžyboros atsisveikinimo koncerte, diriguojamame V. Ebano [21].

 

Pradėjo domėtis lietuvių folkloru. 1868 m. ėmė užrašinėti lietuvių liaudies pasakas.

 

1870 – 1872

 

1870 XI 9–10 koncertavo Varšuvoje – Rotušės Aleksandro salėje, neturtingų Varšuvos Muzikos instituto (Konservatorijos) mokinių labui, diriguojant Stanislovui Moniuškai ir Apolinarui Kontskiui, chorui dirigavo Karolis Studzinskis. Šiame koncerte, be kitų, pasirodė: Vilgocka (sopranas), Janas Reškė (baritonas), konservatorijos mokinės Marija Vitkovska ir Vanda Kontska. J. Karlovičius griežė solo (atliko Šopeno Noktiurną), taip pat akompanavo dainininkei Vilgockai. Koncerte pasirodė ir poetė bei deklamuotoja Deotyma (Jadvyga Luščevska). Apie koncerto, kuriame dalyvavo daugiau kaip 2 tūkst. žmonių, eigą pranešė vietinė spauda („Dziennik Warszawski“, „Kurier Codzienny“, „Kurier Warszawski“) [22].

 

Išleido knygą Podania i bajki ludowe [Padavimai ir liaudies pasakos].

 

1871 II 9 Karlovičius tapo Varšuvos konservatorijos mokytoju, su 300 rb atlyginimu per metus už tris dviejų valandų trukmės paskaitas [23]. Šioje mokykloje dėstė muziką (chorinį dainavimą) ir rusų kalbą. Tačiau dėl akių ligos ir „svarbių asmeninių kliūčių“ Karlovičius buvo priverstas atsisakyti darbo mokykloje jau po 12 paskaitų, vadinasi, maždaug po mėnesio.

 

Karlovičiai apsigyveno Padzitvoje, čia gimė jų sūnus Edmundas.

 

1871 metais jis paskelbė Poradnik dla zbierających rzeczy ludowe [Patarėjas renkantiems liaudies medžiagą] (labai aukštai vertinamą Z. Glogerio), išleistą Orgelbrandto, pakartotą „Kalendarzu Wileńskim na 1882“ [1882 m. Vilniaus kalendoriuje]. Nuo to laiko vis pasirodydavo folkloriniai Karlovičiaus darbai. 1871 m. „Orzeszkowa i spółka“ leidybinis knygynas išspausdino jo Poradnik dla osób wybierających książki dla dzieci i młodzieży [Patarėjas asmenims, parenkantiems knygas vaikams ir jaunimui].

 

1872 m. Vilniuje gimė duktė Vanda (vėliau – Vasilevska). Nesant vyro (koncertiniai pasirodymai), Irena Karlovičiova pati vedė ūkį, užsiėmė ir vertimais iš užsienio kalbų.

 

1873 – 1876

 

Karlovičiai persikėlė į Vyšniavą, gimtajį Sulistrovskių dvarą (čia gyveno iki 1882 m.). Iš ten Karlovičius vykdavo į žemės ūkio parodas kaip dvaro šeimininkas ir muzikantas; antai, 1876 m. dalyvavo žemės ūkio parodoje Šiauliuose, vėliau grojo koncerto metu šio įvykio proga. Tada asmeniškai susipažino su Zigmuntu Glogeriu [24].

 

Vyšniavo vaidmuo buvo reikšmingas būsimai mokslinei Karlovičiaus karjerai. Pasak E. Majewskio, čia „paklojo bemaž visų savo vėlesnių darbų pamatus“ [25]. Tačiau mokslinių tyrimų klestėjimas nėjo lygia greta su žemės ūkio praktika. Laiškuose bičiuliams Karlovičius skundėsi rūpesčiais dėl valdžios ir valstiečių, prisipažino, kad užsiimti kaimo ūkio veikla „niekada polinkio neturėjęs“ [26].

 

Tuo laikotarpiu komponavo dainas, pvz., dviem moterų balsams (žmonai Irenai ir svainei Vandai).

 

1875 m. Krokuvoje, MA Filologijos skyriaus mokslo darbų serijoje, išleido traktatą apie lietuvių kalbą O języku litewskim [Apie lietuvių kalbą](t. 2), kuris tapo labai aukštai įvertintas lingvistų, antai, Jano Baudoino de Courtenay (Bodueno de Kurtenė) [27]. Po metų, toje pačioje serijoje pasirodė jo darbas Przyczynki do projektu wielkiego słownika polskiego [Įnašai į didžiojo lenkų žodyno projektą] (t. 6) .

 

Nuo 1876 m. gegužės iki rudens Karlovičius viešėjo Jungtinėse Amerikos Valstijose, Filadelfijos parodoje, Nepriklausomybės paskelbimo 100-mečio proga. Čia susipažino su Johnu Draperiu, išvertė į lenkų kalbą jo veikalą Dzieje stosunku wiary do rozumu [History of the Conflict between Religion and Science, Konflikto tarp religijos ir mokslo istorija] [28]. Jo įtakoje atsitolino nuo Bažnyčios (religiją vadino kenksmingu „narkotiku“) [29].

 

Po sugrįžimo iš Amerikos, sykiu su Konstantinu Skirmuntu įsteigė valstiečių banką Šemetavoje, planavo atidaryti paskolų unijas ir Eišiškėse [30].

 

1876 m. sausį sykiu su Aleksandru Valickiu paskelbė išankstinę įmoką iki šiol neišleistiems ar panaudotiems kūriniams, našlės Aleksandros Moniuškovos labui [31].

 

Karlovičius važinėjo iš Vyšniavo į Vilnių, pasirodydavo kameriniuose ansambliuose (kartu su Faustinu Lopatinskiu, Vincentu Demiro-Saulskiu, Mikalojumi Voiciechovskiu) [32]. Koncertai vykdavo ir Tyzenhauzų namuose Vilniuje, ir pačiame Vyšniave. [33].

 

1876 XII 11 Vyšniave gimė sūnus Mečislavas, būsimasis kompozitorius, muzikos autorius J. Slovackio, A. Asnyko, K. Pžervos-Tetmajerio tekstams [34].

1877 – 1878

 

Janas Karlovičius viešėjo Kijeve, lankė ten savo gimines: Rožę Jurkievičiovą, pusbrolį Kazimiežą Podbereskį, jo seserį Veroniką Slonimkevič [35]. Užmezgė korespondenciją su lietuvių poetu ir kunigu Antanu Baranausku. Korespondencijoje liečiama tema – tai lietuvių liaudies dainos bei J. I. Kraševskio nuopelnai Lietuvai.

 

Nuo 1878 m. darbavosi prie lietuviškų dainų. Čia jam padėjo pusseserės sūnus Boleslavas Šlageris.

 

1879

 

1879 m. Karlovičius dalyvavo jubiliejinėse J. I. Kraševskio iškilmėse Krokuvoje [36]. Šių iškilmių metu pasisakė Lietuvos delegacijos vardu. Taip pat dalyvavo vertingoje iniciatyvoje – J. I. Kraševskiui skirtos knygos išleidime Upominek. Pismo zbiorowe poświęcone Józefowi Ignacemu Kraszewskiemu na pamiątkę pięćdziesięcioletniej rocznicy jego zawodu literackiego [Dovana. Rinktinė, skirta Juzefui Ignacui Kraševskiui jo literatūrinės profesijos penkiasdešimtosioms metinėms atminti]. Bendradarbiavo su Varšuvos žurnalais, pvz., „Wiek“ (čia spausdino publikacijas gr. C. Zano pseudonimu) [37].

 

Tais pačiais metais Karlovičius užmezgė susirašinėjimą su Eliza Ožeškiene, jis tęsėsi iki 1896 m.

 

1880 – 1882

 

Kurį laiką gyveno Krokuvoje, tuo metu čia dirbo ir jo svainis dailininkas Alfredas Romeris su šeima (buvo vedęs Vandą iš Sulistrovskių). Tuo laiku dvaro reikalais rūpinosi jo žmona Irena.

 

1880 m. polemizavo spaudoje su Zigmuntu Noskovskiu dėl jo straipsnio O prozodii w pieśniach Moniuszki [Apie prozodiją Moniuškos dainose], publikuoto laikraštyje „Echo“. Karlovičius gynė kompozitorių, užginčijo Z. Noskovskio argumentus.

 

1880 m. tapo Societe des Traditions Populaire nariu Paryžiuje. 

 

Karlovičius užmezgė ryšį su Kazanės gimnazijoje dirbančiu ir gyvenančiu filologu ir folkloristu Jonu Juška (1815–1886), kunigo Antano (1819–1880) broliu, surinkusiu apie 7 000 lietuvių liaudies dainų. Jis pagelbėjo verčiant iš lietuvių kalbos į lenkų tekstus, užrašytus „iš lietuvių dainininkų ir dainininkių žodžių“ Pušaloto ir Veliuonos apylinkėse.Vertimo darbuose Karlovičiui padėjo lietuvis Juozas Kibortas, tikriausiai studentas iš Chersono.Dainų rinkinį lotyniškais rašmenimis pavyko išleisti Kazanės universitete dirbusio (1875–1883) prof. Jano Baudouino de Courtenay dėka. Tai buvo rinkinys Lietuviškos dainos (t. 1–3, 1880–1882) ir lietuvių vestuvinių papročių iš Veliuonos apylinkių aprašymas: Svotbinė rėda veliuoniečių lietuvių, surašyta per Antaną Juškevičią 1870 metuose (1880) [38]. Po vieną abiejų knygų egzempliorių J. Juška perdavė Karlovičiui, šis padėjo jam juos parduoti (beje, tarpininkaujant F. Zavadzkio knygynui Vilniuje bei kažkokiam Vilkianecui, gimnazijos mokytojui iš Marijampolės) [39].

 

Kitą dainų rinkinį, Melodie ludowe litewskie [Lietuvių liaudies melodijos], 1900 m. Krokuvoje išleido Mokslų akademija. Prie šio darbo išleidimo prisidėjo Oskaras Kolbergas, Izidorius Kopernickis, Zigmuntas  Noskovskis ir Janas Baudouinas de Courtenay [40].

 

1880 IX 16 mirė Karlovičiaus motina, Antonina iš Molochovcų.

 

1881 IV 7 mirė duktė Stanislava. Karlovičius pardavė Padzitvos ir Bratomiežo dvarus. Vyšniavo dvarą atostogų metu lankydavo tik sūnus Mečislavas (1876–1906). Tuo laiku Karlovičius, ko gero, sutelkė dėmesį į išvykimą sykiu su šeima visam laikui į užsienį. Kad pamirštų skausmingą dukters netektį, sykiu su šeima lankėsi Varšuvoje, Sankt Peterburge, Vilniuje, Maskvoje ir Minske.

 

Nuo 1881 m. buvo Tilžės Lietuvių literatūros draugijos (Lietuvių literatūros draugija, 1879–1923).

 

Išleido veikalą iš onomastikos srities O imieniu Polaków i Polski [Apie lenkų ir Lenkijos vardą] („Pamiętnik Fizjograficzny“, t. 1). Vilniuje buvo išspausdintas jo Poradnik dla osób wybierających książki dla dzieci i młodzieży.

 

Nuo 1881 m., arba nuo leidinio atsiradimo, redaktoriaus A. Świętochowskio kvietimu, bendradarbiavo su Varšuvos „Prawda“. Šis savaitraštis subūrė visą to meto intelektualų elitą. Karlovičius rašė straipsnius antropologijos ir etnologijos bei lingvistikos temomis [41]. Be to, drauge su Stanislavu Ciechomskiu ir Antonu Sygietinskiu rašė muzikinius pranešimus. Tais pačiais metais pasiūlė Świętochowskiui mintį surengti Teodoro Tomašo Ježo literatūrinės veiklos 25-mečio jubiliejų, o prie progos – suorganizuoti jam finansinę paramą.

 

1882 m. pirmiausia į Heidelbergą persikėlė pats, o vėliau – su šeima, čia nutarė tęsti – po 23 metų pertraukos – mokslo studijas. Būdamas 46 metų amžiaus, pradėjo gilinti kalbotyros ir etnografijos studijas. Iš ten siuntė korespondenciją į Varšuvos „Prawda“.

 

1882–1883 metų sandūroje jį pradėjo varginti reumatizmas (ypač kairiosios rankos), dėl to nebegalėjo griežti violončele [42].

 

1883 – 1886

 

1883 m. keliavo į Šveicariją ir Olandiją. Daug keliavo ir vėlesniais metais, be kitų, aplankė Italiją, Čekiją, Vokietiją [43].

 

Išleido darbą Czterysta kilkadziesiąt nazwisk miejscowości litewskich [Keturi šimtai ir kelios dešimtys lietuviškų vietovių vardų].

 

1884 m. iš anglų kalbos išvertė H. Spencerio Zasady etyki [Etikos pagrindus]. „Pamiętnik Fizjograficzny“ (t. 4) pasirodė jo lingvistinė-archeologinė studija Chata polska [Lenkiška troba].

 

Studijas baigė 1885 m., tačiau į Varšuvą visam laikui sugrįžo tik po dvejų metų. 1885 m. surinktos medžiagos pagrindu laikraštyje „Echo Muzyczne“ paskelbė St. Moniuškos gyvenimo apybraižą. Po metų pakeistą šios biogramos variantą išspausdino čekų muzikinis leidinys „Dalibor“.

 

Nuo 1885 m. buvo vienas iš „Prace Filologiczne“ redaktorių (iki 1899 m.).

 

1886 m. dalyvavo tarptautiniame orientalistų suvažiavime Vienoje.

 

1887

 

1887 m. gegrafiniam-etnografiniam mėnraščiui „Wisła“ dar iš Dresdeno pasiuntė studiją  O czarach i czarownicach w Polsce [Apie burtus ir raganas Lenkijoje] ir išsamų pranešimą apie kunigo G. Poblockio Słownik kaszubski [Kašubų žodynas]. Tais pačiais metais persikėlė į Varšuvą ir perėmė žurnalo „Wisła“ redagavimą (šias funkcijas vykdė 11 metų, iki 1899 m.). Jau savo redaktoriavimo pradžioje parengė 246 puslapių metų ketvirčio sąsiuvinį, kuriame atsidūrė jo paties tekstai, taip pat E. Ožeškienės, Z. Glogerio, V. Gersono, Kžyvickio ir kt. atsiųsti darbai [44].

 

Krokuvoje Karlovičius paskelbė Podania i bajki ludowe zebrane na Litwie [Padavimai ir liaudies pasakos surinktos Lietuvoje]. Šį leidinį sudaro 84 lietuviškų ir baltarusiškų padavimų, užrašytų lenkiška versija ar jo paties išverstų, rinkinys. Pagrindinis profesoriaus pagalbininkas, renkant ir parengiant lietuviškas pasakas, buvo savamokslis folkloristas Mečislovas Davainis-Silvestraitis (1849–1919) [45], bajoras, kilęs iš Raseinių apskrities Žemaitijoje. Nuo 1867 m. jis gimtosiose vietose rinko tautosaką. M. Davainis-Silvestraitis pagelbėjo Karlovičiui ir renkant latviškus pavadinimus (beje, tarpininkaujant ir Mintaujoje gyvenančiai svainei Adelei Malinovskai)bei užmezgant kontaktus su potencialiais „Wisła“ bendradarbiais ir ieškant šio leidinio prenumeratorių.

 

Nuo 1887 m. buvo Mokslo akademijos ir Mokslo bičiulių draugijos narys korespondentas Poznanėje.

 

1888–1889

 

1888 m. vasarą Irena Karlovičiova praleido gimtuosiuose Surviliškiuose. Vyro paskatinta, užrašinėjo rusinų posakius ir frazes, naudojamus paprastų žmonių kalboje [46].

 

Nuo 1888 m. Karlovičius buvo veiklus Varšuvos dainavimo draugijos „Liutnia“ narys, dainavo tenorų grupėje. 7 metus buvo viceprezidentas šios draugijos.

 

Nuo 1888 m. savo lėšomis Karlovičius išleido 15 „Wisła“ bibliotekos tomų (1888–1896).

 

Nuo 1888 m. mažiausiai 2 metus Karlovičius mėnraštyje „Wisła“ talpino ataskaitinius muzikos srities (pvz., apie liaudies instrumentus) darbus. Tuo laikotarpiu pradėjo rinkti liaudies dainas ir melodijas, užrašinėjo jas įvairiuose Lenkijos regionuose (Polesėje, Silezijoje, Baltarusijoje). Kai kurias tų dainų harmonizavo, pritaikydamas vyrų choro galimybėms.

 

1889 m., Karlovičiaus iniciatyva, Varšuvoje atsirado konspiracinė publicistinė grupė, pavadinta Literatų draugija. Be kitų, jai priklausė: A. Świętochowskis, A.G. Bemas, W. Smoleńskis, S. Krzemińskis. Ši publicistų grupelė išleido brošiūrų ciklą Z domu niewoli [Iš nelaisvės namo] (Lvovas-Paryžius 1889–1891), taip pat spausdino korespondenciją spaudoje –„Dziennik Poznański“ (ciklas Spod zaboru rosyjskiego [Iš Rusijos užgrobtų žemių], 1891–1896) ir krokuviškėje „Nowa Reforma“ (ciklas Listy z zaboru rosyjskiego [Laiškai iš Rusijos užgrobtų žemių], 1897–1901) [47]. Tuo pačiu laiku (dešimtuoju dešimtmečiu) Karlovičius, sykiu su kitais „anuometinio intelektualinio Varšuvos elito pasaulio“ atstovais (jam priklausė: Edwardas Abramowskis, Benediktas Hertzas, Leonas Krzywickis, Stanisławas Krzemińskis, Adamas Marburgas, Ignacas Matuszewskis, Andrzejus Niemojewskis) bendradarbiavo pusiau slaptame Liaudies Apšvietos ratelyje, vienijančiame Kilnojamo universiteto narius. Ratelio prašymu intelektualai teikdavo pagalbą parenkant knygų sąrašą, kurias vertėtų įsigyti skaityklai. Kelerius metus ši grupė recenzavo lenkiškos ir verstinės literatūros naujienas, apibūdindama jas taip: “rekomenduojamos”, “neutralios” ir “žalingos“ [48].

 

Dalyvavo kongrese Paryžiuje ir orientalistų kongrese Stokholme.

 

Drauge su z prof. Z. Glogeriu praleido mėnesį pas baltarusų folkloristą Michalą Fedorowskį Kosine, prie Volkovysko. Ten vykdė etnografinius ir archeologinius tyrimus.

 

Irena Karlovičiova pirmą sykį su vaikais atvyko į Zakopanę, kuri paliko milžinišką įspūdį sūnui Mečislavui, žinomam kompozitoriui, jis nuo 1907 m. čia apsigyveno visam laikui.

 

Dalyvavo orientalistų suvažiavime Stokholme.

 

1891 – 1892

 

1891 m. J. Karlovičius gydėsi Krynicoje. Tų pačių metų rudenį dalyvavo orientalistų kongrese Londone (rugsėjo 1–10) [49].

 

Tapo Varšuvos Sodininkystės draugijos nariu.

 

1892 m.,tarpininkaujant M. Davainiui-Silvestraičiui, su prof. Karlovičiumi susirašinėjimą užmezgė žinomas lietuvių kalbininkas Jonas Jablonskis (1860–1930), tuo metu dirbęs Mintaujos gimnazijoje (dabar Jelgava, Latvijoje) [50].

 

1891–1895 m. Karlovičius buvo Muzikos draugijos Varšuvoje pirmininkas. Šios Draugijos etalonas buvo Vienos Muzikos bičiulių draugija, ji, be pagrindinio uždavinio rūpintis konservatorija su operos ir dramos mokykla, taip pat užsiėmė didelių koncertų chorui ir orkestrui, sujungtų su literatūriniais skaitymais, organizavimu.

 

Jo iniciatyva 1891 m. Muzikos draugijoje buvo įsteigta Stanislovo Moniuškos vardo sekcija. Ši sekcija rūpinosi kompozitoriaus kūrybiniu palikimu, jai perduotu paveldėtojų (veikalų biblioteka, išleistų ir neišleistų kūrinių rankraščiais, partitūromis [51]), jo kūrybos propagavimu krašte ir užsienyje, svarbiausių kūrinių leidyba bei privačiuose rinkiniuose esančios medžiagos rinkimu kompozitoriaus muziejui.

 

J.Karlovičius būsimam žentui ir „Wisła“ bendradarbiui Zigmuntui Vasilevskiui išrūpino saugotojo ir bibliotekininko darbą Tautiniame muziejuje Rappersvilyje, Šveicarijoje (jis pakeitė ten anksčiau dirbusį Stefaną Żeromskį) [52].

 

„Wisla“ ir „Kwartalnik Historyczny“ išspausdino duomenis iš Zigmunto Glogerio knygos ir Z. Noskovskio Pieśni ludu [Liaudies dainos].

 

1893 – 1894

 

J.Karlovičius pagelbėjo jauniems mokslininkams ir gabiam jaunimui gauti stipendiją, pvz., Augustinovičiaus vardinę. Jo dėka 1893 m. tokią stipendiją gavo Maria Skłodowska, būsimoji Curie, Nobelio premijos laureatė [53].

 

1893 m. Karlovičius padėjo Moniuškos palikuonims parašyti atsakymą į priekaištus, jų adresu išspausdintus „Głos“ laikraščio skiltyse. (1893 X 6, nr. 39) [54].

 

Vedė susirašinėjimą su Aleksandru Valickiu, pirmuoju St. Moniuškos biografu, tuo metu gyvenusiu Nesvyžiuje.

 

Vasario 11 d. Krokuvoje įvyko dukters Vandos ir Zigmunto Vasilevskio vestuvės.

 

Nuo 1893 m. Karlovičius atsisakė griežti violončele.

 

1894 m. pardavė Vyšniavą į rusų rankas, dėl to šia tema „Kurier Warszawski“ pasirodė kandus komentaras (nr. 342).

 

1894 m. VII 18–22 Karlovičius dalyvavo Lenkų literatų ir žurnalistų suvažiavime Lvove, sykiu su kitais kalbotyrininkais pasisakė dėl poreikio suvienodinti rašybą [55]. Liepos 23 d. dalyvavo vaišėse, surengtose Teodoro Tomašo Ježo (Zigmunto Miłkowskio) garbei Visuotinės krašto parodos aikštėje, koncertų salėje.

 

Krokuvoje išleido nr. 1 sąsiuvinio Słownik wyrazów obcego a mniej jasnego pochodzenia używanych w języku polskim.

 

1895 – 1896

 

J. Karlovičius Nalenčiove įsigijo vilą „Podgórze“. Lankėsi Italijoje, 1895 m. spalį Florencijos teatre žiūrėjo Saros Bernhardt pasirodymą  spektaklyje Magda [56].

 

Buvo vienas iš A. Świętochowskio literatūrinės veiklos 25-mečio jubiliejaus iškilmių organizatorių, įvykusių 1895 XII 29. Iškilmių metu pasakė inauguracinę prakalbą, sudėdamas jubiliatui savo ir „pažangių tautos sluoksnių“ vardu – „ pagarbos žodžius, dėkingumą ir pripažinimą“ [57].

 

Buvo Tautosakos draugijos Lvove iniciatorius ir garbės narys.

 

Jo redaguojamas pasirodė bandomasis Słownik języka polskiego [Lenkų kalbos žodyno] sąsiuvinis, atsiradęs bendradarbiaujant A. A. Kryńskiui ir W. Niedźwieckiui.

 

1896 m. paskelbė nežinomus faktus ir medžiagą apie St. Moniušką, o laikraštyje „Tygodnik Ilustrowany“ (nr. 19, 9 V) – informaciją apie Moniuškos I Śpiewnik domowy  [Pirmąjį namų dainynėlį] ir J. I. Kraszewskio pranešimą apie šį įvykį.

 

1898

 

Drauge su Zigmuntu Glogeriu, Ignacu Balińskiu ir Leopoldu Mejeriu prižiūrėjo medžiagos kaupimą ir dviejų tomų redagavimą Księga pamiątkowa na uczczenie setnej rocznicy urodzin Adama Mickiewicza [Atminimo knyga Adomo Mickevičiaus 100 gimimo metinėms paminėti](Varšuva 1899) [58]. Pratarmę šiam veikalui parašė Adamas Pługas. I tome atsidūrė paties Mickevičiaus, jo žmonos Celinos ir įvairių svarbių tos epochos asmenybių laiškai (pvz.: T. Zano, J. Čečioto, A. E. Odineco, J. Korsako, B. Zaleskio), taip pat amžininkų poetų ir rašytojų, kurie „Mickevičiaus dvasios įtakoje lavėjo ir brendo“ [59]. Toje knygoje, III skyriuje, Listy poetów i pisarzy żyjących współcześnie [Amžininkų poetų ir rašytojų laiškai], greta 1858 X 20 trumpo Joachimo Lelevelio laiško dr. Julianui Titiusui, buvo įdėtas kito profesoriaus laiško autografas su prierašu: „Iš Jano Karlovičiaus albumo“ (p. 199). Taip pat ir Karlovičiaus sūnus Mečislavas paliko savo indėlį Książka pamiątkowa, II skyriuje Rzeczy rozmaite [Įvairūs dalykai], atsidūrė jo parengti Vodzinskių šeimos laiškai Friderikui Šopenui (prancūzų k. ir su vertimu į lenkų k.) [60].

 

Janas Karlovičius priklausė I. Paderewskio dramos konkurso vertinimo komisijai. Šios komisijos nariai buvo ir: Henrikas Senkevičius, Marianas Gawalewiczius, Kazimierzas Kaszewskis, Dionizas Henkielis, Władysławas Bogusławskis, Piotras Chmielowskis, Wincentas Rapackis, Kazimierzas Zalewskis (iš viso – 14 asmenų). Komisijos posėdžiai (iš viso jų buvo 14) vyko nuo 1898 X 1 iki 1899 III 24. Pirmieji trys posėdžiai ir paskutinysis vyko Karlovičiaus namuose. Į konkursą atsiųsta 80 darbų. Pagal konkurso nuorodą, atsiųsta į konkursą pjesė turėjo pasižymėti meniškumu ir rimtumu, būti parašyta taisyklinga lenkų kalba, autorius negalėjo viršyti 35 metų amžiaus. Pagrindinį apdovanojimą (1 tūkst. rb) gavo Krokuvos dramaturgas Lucianas Rydelis už dramą „Zaczarowane koło“ [Užburtas ratas] [61].

 

1898 m. savo sesers vestuvių proga aplankė Svitezio apylinkes (Purnievičių dvarą).

 

Išleido mokslinį darbą Gwara kaszubska [Kašubų tarmė] („Wisła“, t. 12).

 

1899 – 1900

 

Karlovičiaus buvo etnografijos dėstytojas Pedagogikos kursuose Varšuvoje. Varšuvos Muzikų draugijoje jis įsteigė F. Šopeno vardo sekciją. Tais pačiais metais atsisakė „Wisła“ redaktoriaus pareigų.

 

1900 m. buvo įtrauktas į Varšuvos literatūrinės H. Senkevičiaus veiklos 25-mečio paminėjimo komiteto veiklą [62]. Lvove išleido Przyczynek do Jubileuszu p. Erazma Piltza [Prisidėjimas prie pono Erazmo Piltzo jubiliejaus].

 

Pradėjo leisti Słownik gwar polskich [Lenkų tarmių žodyną] – pirmąjį tokio tipo žodyną slavų kraštuose, vieną iš pirmųjų Europoje.

 

1901–1902

 

Nuo 1902 m. buvo Literatų kasos komiteto pirmininkas Varšuvoje. Jau tuomet pasireiškė rimti sveikatos sutrikimai – ėmė silpti regėjimas.

 

Paskutinius gyvenimo metus Karlovičius praleido Varšuvoje, Jasna gt. 10 name. Vasaros sezoną praleido gydydamasis Nalenčiove, vandens sveikatingumo centre. Tikriausiai šioje vietovėje susipažino su rašytoju Boleslavu Prusu, nuomojo butą pas tą patį šeimininką [63].

 

1903

 

Vasarį Karlovičius dalyvavo Literatų kasos posėdžiuose ir polonezu pradėjo Literatų balių [64]. Tų pačių metų balandžio 4, Etnologijos draugijos kvietimu, Lvove, universiteto Botanikos salėje, skaitė paskaitą Próba tłumaczenia zabobonów wiejskich [Bandymas paaiškinti kaimo prietarus]. Ten pat pasirodė O człowieku pierwotnym siedem odczytów [Septyni skaitiniai apie pirmykštį žmogų].

 

Mirė Varšuvoje po sunkios operacijos 1903 VI 14, būdamas 67 metų. Rugsėjo 13 mirė duktė Vanda iš Karlovičių Vasilevska, palikusi sūnelį Tadą.

 

1905

 

1905 m. Vilniaus advokatas Tadas Vrublevskis tvarkė Karlovičių šeimos palikimo reikalus. Mečislavas Karlovičius įsipareigojo išmokėti broliui Edmundui piniginę kompensaciją už motinos šeimos Vyšniavo dvarą arba atsižadėti į jį teisės to paties brolio naudai [65].

 

1909

 

Prof. Karlovičiaus našlė perdavė jo knygų kolekciją (siekiančią 3 627 veikalus 6 425 tomuose) Vilniaus Mokslo bičiulių draugijos reikmėms, čia jai pagelbėjo prof. Tadeuszas Korzonas [66]. Šiuo metu jis saugomas Vilniaus bibliotekų fonduose, be kitų, ir Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje. Irena Karlovičiova išgyveno visų savo vaikų mirtį. Pati mirė skurde ir vienatvėje senelių namuose 1921 m., sulaukusi 74 m. amžiaus.

 

Parengė Irena Fedorovič

 

---