Susirašinėjimas su lenkų ir lietuvių rašytojais bei kultūros veikėjais

J. I. Kraševskis

Janas Karlovičius buvo Juzefo  Ignaco  Kraševskio (1812-1887) – žymaus lenkų rašytojo, publicisto, istoriko kūrybos žinovas, apie jo istorinius ir literatūrinius kūrinius parašė keletą straipsnių. Dauguma iš jų buvo parašyta 1879 m., kada gyvenantis Drezdene (Vokietijoje) rašytojas, romano Kunigas autoriaus, šventė savo literatūrinės veiklos 50-metį. Jubiliejaus minėjimas vyko 1879 m. spalio pradžioje, Krokuvoje. Karlovičius dalyvavo šioje šventėje, apie tai liudija archyvinės medžiagos. Jogailaičių universiteto bibliotekoje Krokuvoje yra saugomas Karlovičiaus laiškas jubiliatui, rašytas kartu su Mikolaju Bakševičiumi (1824-1891). Šis laiškas (data nenurodyta) iki šiol niekur nebuvo spausdinamas:

 

„Gerbiamas Jubiliate,

 

Vilniaus kolektyvinę knygą, kurios pirmą lapą vienas iš mūsų [Karlovičius - I. F.] turėjo garbę Tau įteikti įsimintina Krokuvos Sukienicose  spalio 3 dieną 1879 m., šiandien visą Tau įteikiame su pagarba. Kilniausias Jubiliate, su noru, kad gaunant ją patirtum nors dalelę to malonumo, kokį mes jaučiame, siųsdami mūsų krašto atminties įrodymą apie labiausiai nusipelniusi iš lenkų.

                                                                                              

Lėti tarnautojai

Jonas Karlovičius

Mikolajus Bakševičius.

Adresas Mikolajui Bakševičiui,

Vilnius, Cyvinskių namas“ (Biblioteka Jagiellońska, Dział Rękopisów, seria III, k. 179).

 

Šiame laiške kalbama apie kolektyvinę knygą Vilniaus dovana (Upominek wileński. Pismo zbiorowe poświęcone J. I. Kraszewskiemu na pamiątkę 50-letniej rocznicy jego zawodu literackiego), išleista Vilniuje jubiliato garbei 1879 m.  Tai buvo pirmoji rinktinė knyga išleista Lietuvoje po 1863 m. sukilimo. Varšuvos laikraštis Wiek (Amžius)  rašė: „Mums atrodo, kad gerbiamam jubiliatui geriau patinka matyti prieš save šią vilnietišką dovaną, tą žodį, kuris pasiekia jį „iš miegančių pušų miško“ Lietuvoje, negu gauti puikiausias, brangiausiais dovanas“ (cit. pagal: A. Romanowski, Pozytywizm na Litwie, p. 129).

 

Kitais metais panašus darbas, Książka jubileuszowa dla uczczenia 50-letniej działalności literackiej J.I. Kraszewskiego (Varšuva 1880), pasirodė taip pat Varšuvoje. Jonas Karlovičius prisidėjo prie abiejų šių knygų išleidimo. Pirmoje iš jų paskelbė istorinį ir statistinį straipsnį Apie liaudies kreditą (O kredycie ludowym, p. 77-103), o antroje - Juzefo  Ignacio  Kraševskio darbo Lietuva. Istorija, teisė, kalba, religija, papročiai, dainos, patarlės, padavimai ir t.t., t. I (Litwa. Dzieje, ustawy, język, wiara, obyczaj, pieśni, przysłowia, podania, Varšuva 1847) recenziją. Jis aukštai įvertino rašytojo  lietuvių liaudies dainų vertimus, o patį darbą deja apibūdino kaip kompiliavimą.

 

Jogailaičių universiteto bibliotekoje Krokuvoje yra saugomi kiti penki J. Karlovičiaus laiškai J. I. Kraševskiui (be datų) , kuriuose jis kreipiasi prašydamas finansinės paramos savo motinos auklėtiniui Boleslavui Jacunskiui, Sankt-Peterburgo Dailės akademijos III kurso studentui (2 laiškai) bei Tomašui Teodorui Ježui (tikra pavardė Zygmuntas Milkovskis, 1824-1915) – rašytojui, publicistui, bei politiniam ir visuomeniniam veikėjui, veikusiam po 1863 m.  sukilimo tremtyje (3 laiškai). Karlovičius susipažino su Ježumi Ženevoje 1884 m.

 

Nėra žinių, ar Karlovičius vėliau rašė garsiajam rašytojui. Jis stebėjo jo kūrybos pasiekimus, bet buvo gana kritiškas, jam nepatiko tai, kad Kraševskis, jo manymu, rašė daug, bet lygis jo kūrinių buvo ne vienodas. Atsakydamas į vieną iš laiškų E. Orzeszkowos, kuriame rašytoja minėjo, kad pavydi Kraševskiui, kad jis visada yra pasiruošęs kūrimui, Karlovičius parašė: „(...) Mano manymu, tai yra jo silpnumas, kad rašė per daug, dėl to kartojosi, nemokėjo susikaupti savyje  (...) Jus, Ponia, tikrai neturite ko jam pavydėti. Kraševskis buvo moteris tikra to žodžio prasme; o Jus, Ponia, esate vyras gražiausio šio žodžio prasme. Jis turėtų Jums pavydėti vyriškumo“ (E. Orzeskowa, Listy zebrane, t. III, p. 419).

 

E. Ožeškova

 

1879 metų rudenį Karlovičius užmezgė korespondencinius ryšius su Eliza Ožeškova, (1841–1910), slapyvardžiu Gabriela Litwinka (Gabrielė Lietuvė); dalis tų laiškų buvo paskelbta (Orzeszkowa, 1938, 7–114; Orzeszkowa, 1956, 7–120). Iš jų matyti, kad Orzeszkowa užmezgė šį susirašinėjimą norėdama pasidalynti su Karlovičiumi ambicingais leidybiniais sumanymais, kuriuos iš dalies jai  pavyko įgyvendinti – leidybinis knygynas Orzeszkowa i spółka („Ožeškienė ir kompanija“) Vilniuje sėkmingai veikė pustrečių metų (1879–1882). Karlovičiaus asmenyje rašytoja iš karto pajuto brolišką sielą, žemietį. Jau pirmame laiške jam Orzeszkowa rašė: „Lietuvis būdamas ir Lietuvoje pastoviai gyvendamas, geriau negu kas nors kitas, Ponas žinai sąlygas ir mūsų poreikius“ (Orzeszkowa, 1956, 8). Užtat jį ir ragino bendradarbiauti, prašė pagalbos platinant knygyno leidinių prospektus. Iš laiškų aiškėja, kad ji domėjosi valstiečių gyvenimo sąlygomis  dabartinės Lietuvos ir Baltarusijos žemėse , skatino tam ir Karlovičių.

 

Galimas daiktas, kad asmeninė Karlovičiaus ir Orzeszkowos pažintis prasidėjo 1882 metais. Iš korespondencijos matyti, kad prieš išvykdamas studijuoti į Heidelbergą(1882-1885), Karlovičius aplankė rašytoją Gardine ir Vilniuje, taip pat vėliau lankė ją Minevičių ir Panemunio dvaruose (netoli Gardino). Orzeszkowa rašė jam į Heidelbergą: „Aš labai džiaugiuosi, kad plačiame pasaulyje yra ir bus Jums [su žmona] saugiau ir nepalyginamai šviesiau negu mums čia. Man didžiulį džiaugsmą kelia mintus, kad tas, kurį mes aukštai vertiname, kam geriausius linkėjimus siunčiame, išsigelbėjo iš gelmės, kuri mus bando įtraukti“ (Orzeszkowa, p. 35). 1883 m. ji dedikavo Karlovičiui savo romaną Pierwotni (Pirmykštieji).

 

Eliza Orzeszkowa laikė Karlovičių savo dvasios broliu, pokalbį su juo žodžiu ar raštu vadino „vienu iš džiaugsmų, žavesio pilniausių“, o jį patį – „pačiu gerbiamiausiu jos bičiuliu“, kuriuo pasitiki kaip niekuo kitu (Orzeszkowa 1938, 77; Fedorovič, 2012, 199). Rašytoja pasipasakodavo Karlovičiui apie profesinius sumanymus, prašydavo patarimo pasirenkant lektūrą ir t. t. Savo ruožtu jis tvarkydavo jos leidybinius reikalus Varšuvoje, pasitarnaudavo įvairiomis žiniomis,. skolindavo knygas iš savo didelės kolekcijos knygų, kurios buvo reikalingos Orzeszkowai pvz. tada, kai ji rinko medžiagą romanui Ardelion (veiksmas vyksta Romos imperijos laikais). Be to, jam patarus, studijavo Cezariaus, Plutarcho, Plinijaus Vyresniojo ir Herodoto darbus. Fragmentus romano Ardelion Karlovičius išgirdo būdamas pas rašytoją Minevičiuose. Laiške žmonai, rašytam iš Varšuvos balandžio 1882 m. 23 dieną, jis pranešė:

 

„(...) Minevičiai gražiai prie Nemuno, tarp senų medžių esantys. Priimti buvome labai nuoširdžiai. Poniai Ožeškovai pagerėjo sveikata ir nuotaika. Skaitė mums pirmą skyrių savo romano [Ardelion – I. F.], jei viskas bus kaip pradžioje, tai išeis kažkas nuostabiai gražaus ir įdomaus (...)“ (LVIA, F 1135, ap. 10, nr 103, p. 164-165). Šis kūrinis buvo išspausdintas laikraštyje „Varpos“ („Kłosy“) 1886 m., profesorius įvertino jį labai aukštai. Pasak jo, „romanas yra užbaigtas kaip kruopščiausias paveikslas, o fonas taip tikroviškai romėniškas, kad pavydės poniai ne vienas profesorius senovės romėnų mokslininkas Vokietijoje. Kai kurios scenos yra vertos šepečio [Henriko] Semiradzkio“.

 

1884 m. pasirodė Orzeszkowos romano Meir Ezefowicz (1878) vertimas į vokiečių kalbą, knygą išvertė Laura Brix (slapyvardis Leonard Brűxen). Romano sėkmė praplėtė rašytojos populiarumą Vokietijoje, prisidėjo prie to ir palankus balsai kritikų: Gustavo Karpelio (jis pavadino Orzeszkową „lenkiškąją George Sand“), Rafaelo Löwelfeldo ir Leopoldo Sachero-Masocho. Jonas Karlovičius, kuris tuo metu gyveno su šeima Heidelberge, su džiaugsmu stebėjo nuomones apie romaną Meir Ezefowicz. Ypatingai pradžiugino jį nuomonė Leopoldo Sacher-Masocho, kuris turėjo prastą nuomonę apie lenkus. Į savo straipsnį, kuris buvo publikotas Varšuvos  laikraštyje  Prawda (Tiesa), Karlovičius įtraukė labai pagiriančią romano autorę vokiško kritiko citatą:

 

„Gera knyga (...), nuostabi poezija daugiau reiškia nei laimėtas žygis; ir kai kuriais atvejais ji daro svarbias pranašystes. Laikėme lenkus prarastais ir ne todėl, kad prarado nepriklausomybę, bet todėl, kad ten, kur vėl atgavo įtaką ir svarbą Galicijoje, vėl atsidūrė tarp senų klaidų ir nuodėmių, kurios juos kadaise į prarają numetė, persekiojant ten žmones kitų tikėjimų ir kitos genties. Bet kartu su šia knyga į mus prasiskverbė spindulis, žadantis geresnę ateitį. Tauta turinti tokius poetus ir tokias moterys, kaip Eliza Orzeskowa, negali būti nuteista mirčiai (...)“ (Prawda, 1885, nr. 22).

 

Gyvenamas Vokietijoje, Karlovičius tai pat prisidėjo prie pasirodymo vokiško vertimo Orzeszkowos romano Niziny. Šį kūrinį, pasakojantį apie tragišką gyvenimą valstietės (ji tapo apgavikų auka), jis priskyrė prie geriausių rašytojos kūrinių. Karlovičiaus paskatinta Orzeszkowa ir toliau rašė apie sunkų valstiečių gyvenimą – netrūkus pasirodė jos „kaimietiškos  trilogijos“ antroji dalis – Dziurdziowie (Dziurdziai). Karlovičius labai aukštai įvertino taip pat rašytojos prancūzo Ernesto Renano knygos Antikristas vertimą bei jos mokslinio pobūdžio įvadą.

 

Dauguma Orzeszkowos laiškų, saugomų Lietuvos valstybės istorijos archyve, yra 80-tųjų metų pabaigos, iš to laikotarpio, kai rašytoja užmezgė ryšius su Karlovičiaus redaguota Wisła (Vysla) ir kai atsirado svarbiausi jos geriausi romanai – Nad Niemnem (Prie Nemuno, 1887) ir Cham (Chamas, 1888). Žinanti puikiai Nemuno apylinkes, rašytoja noriai užsiėmė šių apylinkių dainų, padavimų, mįslių rinkimu, siuntė juos į „Vislos“ redakciją. Paskatinta Karlovičiaus Orzeszkowa talpino žurnalo skiltyje 1888-1891 m. etnografinius eskizus pavadinimu: Ludzie i kwiaty nad Niemnem (Žmonės ir gėlės prie Nemuno), už pavadinimo idėją buvo dėkinga profesoriui. Rašytoja kaupė surinktas prie Nemuno krantų žoleles ir kitus augalus, tokiu būdu atsirado jos garsios vaistažolių kolekcijos - herbarijai. 1887 m. gruodžio 18 d. Orzeszkowa parašė Karlovičiui:

 

„Rašymas „Vislai“ man didelė garbė, už kurią Gerbiamam Ponui esu labai dėkinga, o kad yra leidžiamas po Pono redakcijos, todėl prie dėkingumo dar prisideda ir nuoširdus malonumas“.

 

Janas Karlovičius buvo labai naudingas rengiant renginį Orzeszkowos jubiliejaus proga  – 1891 m. jai sukako 50 metų, pusę savo gyvenimo ji atidavė rašymui. 1890 m. Karlovičius dalyvavo Orzeszkowos jubiliejaus paminėti Komiteto posėdžiuose, kurie buvo organizuojami Varšuvos literatės Walerijos Marrené-Morzkowskos (1832-1903) bute. Posėdžių metu buvo aptariama, kaip švęsti šią sukaktį.  Karlovičius buvo vienas iš iniciatorių leidžiant knygą Dovana (Upominek. Książka zbiorowa na cześć Elizy Orzeszkowej (1866-1891) Elizos Orzeszkowos 25-ųjų literatūrinės veiklos metinių progą. Tai buvo iniciatyva taip vadinamo literatūros šventinių apeigų komiteto (jame buvo apie 200 narių), kuris konkuravo su tuo pačiu metu atsiradusiu „feministiniu“ komitetu, kuris stengėsi sušaukti moterų kongresą Varšuvoje ir įteikti literatėms Orzeszkowos vardu stipendiją. Dėl ligos rašytoja neatvyko į Varšuvą, o pakvietė Komitetų narius pas save į Gardiną. Tarp delegatų 1892 m. vasario 6 d. buvo ir Karlovičius, kuris įteikė rašytojai išleistą „adresą“, t. y. atmintinę. Po trijų dienų Orzeszkowa parašė jam: „Net jeigu rašyčiau šimtą metų, nesugebėčiau išreikšti Ponui savo jausmų, tad ir nebandau to daryti, o tik stipriai, ilgai, su ašaromis širdyje ir akyse spaudžiu Pono ranką“ (Orzeszkowa, Listy zebrane, t. III, p. 95).

 

Dėl jubiliejinės knygos leidybos reikalų Karlovičius kreipėsi į susidraugavusi su Orzeskowa teisininką, literatą ir bibliofilą Leopoldą Méyetą (1850-1912). Savo laiške Karlovičiui 1891 m. liepos 13 d. Méyetas rašė:

 

„Gerbiamas ir Mylimas Pone,

 

(...) Pradedu nuo Dovanos skirtai poniai Elizai. Išnaudojau visas priemones ir visais keliais bandžiau, kad tik ši knyga galėtų pasirodyti spaudoje – bet visgi nepavyko. Per daug būtų apie tai rašyti – papasakosiu greičiausiai apie tai, kai bus galimybė. Liko tik tai vienas kelias – išleisti Krokuvoje, bet tam prireiks 2-2500 fl [florinų – I. F.]. Iš kur juos gauti mūsų neturtingame krašte – o knyga pasklistu galbūt po 200 egzempliorių, kadangi tikėtis Galicija nelabai galima. (...) Nusprendėme įteikti poniai Elizai rankraščius su gražiu viršeliu – o prieš tai spausdinti tuos darbus įvairiuose raštuose su atitinkama dedikacija ir įmokas į bendrą fondą prijungti. „Valstybė“ ketina išleisti kelis jubiliejinius numerius ir [Erazmas] Piltzas paprašė manęs, kai kurių darbų iš šio albumo. Tokį pat numerį rengia ir „Pasaulis“ [„Świat”] (...) Įmokos yra gaunamos gan sunkiai. Namuose dabar knygelės neturiu, todėl skaičių tiksliai apskaičiuoti negaliu. Bus maždaug apie 200 rublių. Iki trijų nueisim tikrai, bet aš galvojau apie penkis. Gal dar ši suma, kokiu nors stebuklu, susirinks. Paskutiniame posėdyje nusprendėme, kad jubiliejų ponios Elizos švęsime gruodžio 1 d.  per jos vardadienį (...)“.

 

Leopoldas Méyetas, panašiai kaip ir Karlovičius, buvo glaudžiai susijęs su rašytoja, todėl nenuostabu, kad prisipažino profesoriui, kaip visiems svarbu, kad idėja išleisti knygą būtu pasiektų finišą. Rugpjūčio 17 d. 1891 m. laiške iš Panemunės, kur jautė geriau nei kur kitur, be kita ko parašė:

 

„(...) Matau, kaip poniai Elizai svarbu tai, kad jai skirta knyga pasirodytų spaudoje, greit ji bus cenzūruota, tai ją per Peterburgą greičiau ar vėliau atgabensime į kraštą. Gaila būtų, jei ši knyga be pėdsakų praeitų literatūroje, gaila mūsų darbo, o visų pirma, gaila, tos moters vertos tokių pagyrimų“.

 

Dovanos korektūrą Méyetas  gavo 1892 m. rugpjūtį, tuo metu jis buvo pas rašytoją svečiuose Panemunėje. Rugpjūčio 8 d.  parašė Karlovičiui: „(...) Sėdžiu nieko nedarant ir apie nieką negalvojant, patogiai ir prabangiai Panemunėje. Gerai čia, kaip už Viešpaties Dievo krosnies. Ponia Eliza skaitė man skirta Varšuvos Bibliotekai paskutinį romaną pavadinimu Dzikuska (Laukinė). Daiktas neapsakomai gražus, iškilus ir su originalia idėja. Bijau tik, kad ten kas nors nesudraskytų gražiausių ištraukų.

 

Prisimename Jūs čia nuolatos, Mylimas Pone, o aš tikiu tuo, kad kurį laiką kartu praleisime prie Nemuno. Tai ponios Elizos nenumaldomas prašymas (...)“.

 

Jubiliejinės knygos egzempliorių Karlovičius gavo iš rašytojos 1894 m. pavasarį. Prie šios kopijos Orzeszkowa pridėjo jaudinančius padėkos žodžius:

 

„Gerbiamas ir brangus Pone!

 

Neįmanoma sustabdyti manęs neatsiuntus kartu su „Dovanos“ kopija padėkos žodžių už šią dovaną, kurią gavau iš Jūsų didelio gerumo ir malonės. Viską ką galėjau pasakyti apie šią nuostabią dovaną, apie didžiulę  jos kainą man, apie mintis kiek buvo į ją įdėta vargo, būtų labai nereikšminga ir išblyškę (...). Todėl prašau leisti, Gerbiamas ir geras Pone, kad viską, ką jaučiu, uždaryčiau paprastame žodyje, bet iš sielos gelmių plaukianti: ačiū.

 

Su giliausia pagarba, dėkingumu ir nuoširdžia draugyste Eliza Orzeszkowa“ (LVIA, F1153, ap. 10, nr. 12)

 

Įvairiais laikotarpiais rašytoja siuntė Karlovičiui įvertinimui savo ilgesnius ir trumpesnius kūrinius. Pavyzdžiui 1890 m. prie laiško prisegė du feljetonus iš Peterburgo laikraščio Kraj (Kraštas) (iš ciklo Listy z ustronia (Laiškai iš nuo šalies), liečiančius taip pat Karlovičiaus redaguotos „Vislos“, o 1894 m.  – novelę Pieśń przerwana (Pertraukta daina), kurią profesorius įvertino labai aukštai. Jo įvertinimas turėjo didelę reikšmę rašytojai. Laiške 1894 m. gruodžio 1 d. Orzeszkowa parašė:

 

„(...) Dėkoju nuoširdžiausiai Gerbiamam ir brangiam Ponui už pagyrimą „Pertrauktos dainos“, kuri davė man paskatą dirbti toliau (...). Aš iš tikrųjų esu daug Ponui skolinga ir net nežinau, ar kam nors pasaulyje daugiau nei Ponui“ (Ten pat).

 

Panašus laiškas buvo parašytas dviem savaitėm vėliau, 1894 m gruodžio 18 d.:

 

„Nuoširdžiausias ir brangus Pone

 

Būdas, kuriuo Jūs teikėtės priimti kuklią dovaną, kurią pateikiau nemirtingai savigarbai savo Ponui ir senai jau draugystei mūsų, užplūdo manę laimės bedugne. Visąlaik taip susiklosto, kad visais atvejais dėkingumas yra mano pusėje ir aš esu Ponui skolinga. Esu įsitikinusi, kad mano skolas Ponui niekada ir niekuo negalėsiu atsiskaityti, bet tai yra kaip našta, kurią norėčiau nuo savęs numesti“ (Ten pat).

 

Iš 1893-1894 m. Orzeszkowos laiškų rašytų Karlovičiui aiškėja, kad jie buvo susitikę ne vieną kartą, tiek Gardine, tiek ir Varšuvoje. Rašytoja ne tik svečiavosi Karlovičių salone Varšuvoje, bet ir buvo kartu „Lyros“ draugijos koncerte. Šio laikotarpio laiškuose ji skundėsi Varšuvos kritika (1893 m. ji blogai įvertino jos romaną Dwa bieguny  (Du poliusai), o taip pat dalinosi įspūdžiais apie kūrybą kitų rašytojų, tokių kaip: Henryk Sienkiewicz, Adam Pług (tikra pavardė Antoni Pietkiewicz), Józefa Sawicka, Marian Gawalewicz. Informavo Karlovičių apie ją aplankančius svečius (pvz. 1896 m. ją aplankė Jogailaičių universiteto rektorius, istorijos profesorius Stanisław Smolka), o taip pat vasaros sezone veikiančią Panemunėje, o vėliau jos namuose Gardine, „universitetą“, tai yra 14 asmenų jaunimo būrelį „ištroškusi protinio darbo“. Ypatingai talentingiems žmonėms Orzeszkowa ieškojo paramos pas Karlovičių. Pvz. 1894 m. rašytoja kreipėsi į jį pagalbos gauti stipendiją iš Rappersvilio (Šveicarija) Jadwigai Ejsmontuvnai, savo auklėtinei, norinčiai studijuoti mediciną.

 

Pasak Bronisławo Nadolskio Karlovičius buvo Orzeszkowai „parama ir moralinis autoritetas“. Jungė juos tokios temos, kaip panašios nuomonės antisemitizmo klausimu, moterų emancipacijos, žmonijos švietimo, bajorų vaidmens istorijoje (Nadolski, 1937, 2; Fedorovič, 2012, 202).

 

Draugystė nutruko 1899 m., dėl  savaitraščio Głos (Balsas)  publicistų Orzeszkowos kūrybos kritikos. Su šiuo laikraščiumi ji bednradarbiavo Karlovičiaus dėka nuo 1895 m.  Laikraščio redaktoriumi buvo Zygmunt Wasilewski profesoriaus žentas. Orzeszkowa sulaukė publicistų kritikos už tai, kad jos romanas Argonauci (Agronautai) buvo spausdinamas vienu metu tiek Varšuvos  laikraštyje Tygodnik Ilustrowany (Iliustruotas savaitraštis), tiek rusiškame žurnale „Vestnik Evropy“, juolab kad vertimas buvo išleistas anksčiau negu originalas. Paskutinis Orzeszkowos laiškas buvo parašytas lapkričio 30 d.,  jame rašytoja pranešė apie savo antrojo vyro, advokato Nahorskio mirtį.

M. Konopnicka

 

Karlovičius susirašinėjo su daugeliu Varšuvos rašytojų. Tarp jų buvo poetė ir novelistė Marija Konopnicka (1842–1910). Kada prasidėjo jų pažintys, nėra žinoma. Galima spėti, kad tai atsitiko po skandalo, kurį 1880 metais Vilniuje (datuotas 1881) sukėlė jos antiklerikalinio kūrinio Z przeszłości. Fragmenty dramatyczne (Iš praeities. Dramatiški fragmentai) pasirodymas. Po to, kai Varšuvos savaitraštis Tygodnik Ilustrowanyatsisakė spausdinti Konopnickos trys „dramatiškų praeities fragmentus“, Karlovičius parašė pagiriamąją recenziją, kuri, nors ir nebuvo išspausdinta (dėl šios priežasties jis nutraukė bendradarbiavimą su laikraščiumi Wiek (Amžius), bet buvo labai svarbi kritikos palaužtai autorei (Brodzka, 1961, 19).

 

Konopnickos laiškai Karlovičiui, saugojami LVIA Vilniuje, buvo parašyti žymiai vėliau, kai poetė i rašytoja gyveno užsienyje. Laiškuose ji kreipdavosi į profesorių  įvairiais klausimais, įskaitant privačius. Pavyzdžiui ji prašė Karlovičiaus pagalbos sūnui Stanislavui rasti darbą Varšuvos-Krokuvos geležinkelio stoties biure (LMAVB, Autografų kolekcija, F7-1661). Savo keliones į Italiją metu 1893 m. Konopnicka padėjo Karlovičiui ieškoti vertėjo į italų kalbą, nes tuomet Varšuvoje buvo rengiamas lenkų-vokiečių-italų leidinys Adomo Mickevičiaus Krymo sonetų (su S. Moniuškos muzika). Nebuvo lengva rasti tinkamo specialisto, šis klausimas buvo aptariamas aštuoniose Konopnickos laiškuose, rašytose  Genujoje, Nicoje ar Romoje.Poetei pavyko rasti poną  Kulczyckį, kuris sutiko apsiimti darbo už 50 lyrų (už aštuonių sonetų vertimą). Liepos 13 d. ji rašė Karlovičiui: „Širdingai sveikinu poną  ir linkiu jums daug smagių akimirkų kaime, kvepiančiu šienų bei duona, apie kuri aš svajoju“. Vėliau paaiškėjo, kad Kulczyckis apgavo Varšuvos leidėjus – jo rekomenduotas „vertėjas“ – tai buvo jo sūnus, kuris vertimą atliko labai prastai. Konopnicka  dėl to turėjo paskelbti laikraštyje Kurier Warszawski (Varšuvos kurjeris) atvyrą laišką.

 

Konopnickos laiškai atskleidžia, jog Karlovičius pagelbėjo jai renkant medžiagą apie nykštukus, ši medžiaga buvo panaudota itin populiarioje jos apysakoje vaikams O krasnoludkach i sierotce Marysi (Apie nykštukus ir našlaitėlę Marysią, 1896). Taip pat žinoma, kad Karlovičius parašė muziką kai kuriems poetės eilėraščiams, pvz. 1891 m. parašė muziką (violončelei i  fortepijonui) ir pritaikė prie vyriškų balsų eilėraštį Fujarka (Dudelė), kuris prasideda žodžiais: A czemuż wy, chłodne rosy, podacie ( O kodėl jus, šaltos rasos, krentate).

 

1902 metais kartu su Orzeszkowa, Sienkiewicziumi ir Świętochowskiu Karlovičius priklausė Konopnickos literatūrinės veiklos 25-mečio jubiliejaus komitetui. Jubiliejiniai minėjimai vyko Krokuvoje ir Lvove. Visi lenkų periodiniai leidiniai skyrė dėmesio šiai sukakčiai. Pagiriamąjį straipsnį apie Konopnicką parašė ir Karlovičius, už tai ji autoriui padėkojo tokio turinio atviruku iš Firenzos:

 

„O kaip puikiai Ponas apie mane parašė. Labai nudžiugau ir labai Ponui dėkoju. Nuoširdžiai atsidavusi – Marija Konopnicka“ (LVIA, F1135, ap. 10, b. 104, 268).

 

Tais pačiais metais Varšuvos laikraštyje Tygodnik Ilustrowany Karlovičius paskelbė recenziją Konopnickos paveikslėlio iš liaudies gyvenimo W dolinie Skawy (Skavos slėnyje). Karlovičius pavadino šį kūrinį ,,stebuklingu“. Didžiausia įspūdį jam padarė Konopnickos cituojamą gedulo dainą - ,,keistokai paprasta“, o kartu ir ,,keistokai filosofinė“.

 

Karlovičius buvo tarpininkas tarp Konopnickos ir jos kūrybos mylėtojos Stanisławos Dąbrowskos, gyvenančios netoli Liublino. Dąbrowska skyrė Konopnickai savo eilėraštį  Pieśń (Giesmė), kurį Karlovičius maloniai sutiko perduoti jubiliatei.

 

Z.  Gloger

 

1876 m.  Janas Karlovičius dalyvavo Žemdirbių parodoje Šauliuose kaip dvaro savininkas, o kartu ir muzikantas. Tuomet jis kartu su savo žmona susipažino su Zygmuntu  Glogeriumi (1845-1910). Jis buvo garsus archeologas, etnografas ir istorikas. Irena ir Janas Karlovičiai taip jam patiko, kad savo prisiminimuose jis pavadino jauną porą Gražinos ir Liutauro, A. Mickevičiaus istorinės poemos herojų vardais (Z. Gloger, Z moich wspomnień, w: Życie i prace…, p. 84-85). Nuo to laiko prasidėjo jų ilgą draugystę.

 

1879 m. Krokuvoje įvyko tarptautinis archeologų  kongresas. Apie šį mokslinį renginį Karlovočius sužinojo iš Glogero, kuris du metus ankščiau skatino jį jame sudalyvauti. rcheologiczny. Savo sprendimą dėl dalyvavimo kongrese paskelbė antikos žinovai iš Vokietijos, Prancuzijos, Anglijos, Vengrijos ir Rusijos. Argumentai Glogerio buvo tokie:

 

„(…) Skatinu Gerbiamą Poną  sudalyvauti  šiame dideliame mums renginyje – tai yra mūsų garbės reikalas! Nelaimei mes turime žmonių labai mažai, o reikšmė suvažiavimo bus didelė  – reikia visų pirmą sukoncentruoti  visas geriausias protinius jėgas , dirbant šiame kryptimi. Turime du metus laiko, šį laiką privalome suvartoti su energija  (…)(LVIA, F1135, ap. 10, nr. 96, p. 22).  

 

Tame pačiame laiške Glogeris  informavo Karlovičių apie tai, kad jo darbą  [Poradnik dla zbierających rzeczy ludowe, 1871] išsiuntė „į įvairias puses”, t. y. visiem tiems, kurie domisi tautosaka.

 

Draugystė su Glogeriu truko iki Karlovičiaus  mirties. Jų laiškai liudija, kad abu mokslininkai turėjo labai daug bendrų interesų, temų pokalbiams ir bendrų pažystamų. Glogeris  pakvietė  Karlovičių kartu aplankyti gudų tautosakininką, liaudies dainų žinovą  Michalą Fedorowskį, gyvenantį netoli Volkovysko. W 1889 m.  jie abu visą mėnesį gyveno pas Federovskį, kartu darė archeologinius ir etnografinius tyrinėjimus. Glogeris taip apibudino gudų tautosakininką:

 

„Jis yra žmogus gana svietingas ir turi tokį talentą įsigyti liaudies simpatiją, kad vos jis pašaukia, iš karto aplink mūsų susirenka minia jaunų ir senų giesmininkių. Taigi tokia išvyka  atneštu mums neįkainuojamus muzikinius iš tokių apylinkių, kur iki šiol niekas dar tinkamai neužrašė ne vienos (…)” (Ten pat, p. 30-31).

 

Vėliau Glogeris apsigyveno Ježevo dvare Podlesyje, turėjo savo ūkį ir alaus daryklą.   Gana dažnai lankydavosi Lietuvoje, nes jo žmona buvo kilusį iš šio krašto. 1890 m, kai jis sužinojo, kad Karlovičius serga kokliušu, parašė apie savo motinos patarimus – reikėjo gydytis vaistažolėmis,  liaudyje vadinamais „bagnu” arba „hagnu” ( Ten pat, p. 36).  

 

J. Savicka

 

Józefa Sawicka (slapyvardis Ostoja, 1859–1920) – rašytoja, publicistė. Gimė netoli Gardino, nuo 1884 m. gyveno Varšuvoje. Čia susipažino su Eliza Orzeszkowa, vėliau du vasaros mėnesius gyveno pas rašytoją Minievičių dvare. Dažnai lankėsi Karlovičių šeimos namuose, iš pradžių Chmielna gatvėje, o vėliau – Jasna gatvėje nr.10, pramino juos „Varšuvos inteligentijos salonu“ ( Skręt, PSB, t. 35/2, p. 298).

 

Sawicka palaikė ryšius ne tik su profesoriumi, bet ir su jo dukterimi Vanda. 1888 metais jos buvo apsistojusios kartu Birštone, naudojosi maudinėmis sanatorijoje, kur vyr. gydytoju buvo rašytojos brolis.

 

1891 metais Sawicka su dideliu džiaugsmu pranešė Karlovičiui, kad jo redaguotas žurnalas ,,Wisła“ yra labai aukštai vertinamas. Pasak jo pažįstamų šis leidinys prilygsta prie geriausiųjų Europoje leidinių, visų pirmą vertas pagyrimo buvo du jo skyriai - „Bibliografijos“  ir „Liaudiškų pasakų“.

 

A. Świętochowski

 

Su garsiųjų publicistų ir rašytojų A. Świętochowskiumi (1849-1938) Karlovičius buvo susibičiuliavęs nuo bendradarbiavimo Varšuvos leidinyje Prawda (Tiesa) laikų. Tuomet Karlovičius spausdino jame straipsnius antropologijos, tautosakos, muzikos ir kalbotyros temomis (Brykalska, p. 303-304). Šiuo laikraščio redakcijoje  tuomet susitikinėjo visą sostinės intelektualinę elitą. Karlovičius ir  . Świętochowskis kartu susitarė dėl rinkimo lėšų  rašytojui Teodorui Tomaszui Ježui paremti. 1882 m. jų dėka buvo išleista jam skirtą knygą Ognisko (Židinys).

 

1887 metais profesoriaus iniciatyva, aktyviai dalyvaujant A. Świętochowskiui, buvo suorganizuota konspiracinė publicistų grupė, pavadinta Literatų draugija. Ši organizacija (jai priklausė A.G. Bemas, W.Smolenskis, S. Krzeminskis ir kiti), be kita ko, rengė informacines brošiūras apie politinę padėtį Lenkijos karalystėje, korespondenciją, susijusią su gyvenimu Rusijos imperijoje. Publicistų grupė išleido brošiūrų ciklą Z domu niewoli (Iš belaisvės namų), bendradarbiavo su laikraščiais Dziennik Poznański (Poznanės dienraštis) ir Nowa Reforma (Naujoji reforma). 1890   metais, kai Lenkijos karalystėje prasidėjo antisemitinės nuotaikos, Karlovičius kartu su Świętochowskiumi ir kitais publicistais parengė rinktinę knygą skirta žydų temai.

 

A. Świętochowskis dažnai skolino knygas iš Karlovičiaus kolekcijos. Pvz. LVIA yra saugojami laiškai, kuriuose jis prašė paskolinti jam britų antropologo ir kalbininko Eduardo Burnetto Tyloro knygas (F1135, ap. 10, nr . 111, p. 384).

 

1895 m. gruodžio 29 d. Varšuvoje įvyko Świętochowskio literatūrinės veiklos 25-mečio minėjimas. Karlovičius buvo vienas šio renginio organizatorių, pasakė kalbą, kurioje jubiliatui išreiškė „pagarbą, dėkingumą ir pripažinimą“ (Brykalska, 1987, 456). Taip pat jis prisidėjo leidžiant jubiliejinę knygą su dedikacija Aleksandrui Świętochowskiui – lenkų rašytojai. Išspausdino čia savo darbą Mitologia i filozofia (Mitologija ir filosofija).

 

H. Sienkiewicz

 

Nėra žinoma, kada Karlovičius asmeniškai susipažino su Henryku Sienkiewicziumi (1846-1916), garsios Trilogijos autoriumi. Skaitė jo romanus, bet buvo tolimas nuo susižavėjimo jo kūrybą, nes pats labai kritikavo lenkų bajorus, apie tai rašė savo darbe Próba charakterystyki szlachty polskiej (Bandomoji charakteristika lenkų bajorijos, 1882). Laiške E. Orzeszkowai 1887 m.  rašė, kad Sienkiewiczius pasižymi tuo, kad moka puikiai prisitaikyti prie bajorų skonio ir jų pirmutinių instinktų (E. Orzeszkowa, 1956, 412). Vėliau paaiškėjo, kad panašios nuomonės apie Sienkiewicziaus istorinius romanus buvo S. Brzozowski, o XX amžiuje – W. Gombrowicz ir Cz. Miłosz.

 

Rašytojas bendradarbiavo su laikraščiumi „Wisła“, publikavo čia kai kuriuos savo kūrinius (pvz. 1890 metais – Sabałowa bajka (Sabalos pasaka). Iš archyvinės medžiagos aiškėja, kad apie 1900-uosius Sienkiewiczius pradėjo domėtis savo giminės istorija, norėjo sužinoti šeimos herbo Łabędź („Gulbė“) bei vienos populiarios dainos (,,Boże łaskawy, przymij płacz krwawy  upadających ludzi...“) (Dieve maloningas, priimk mūsų verksmą pilną kraujo...) kilmę. Tokių žinių jam suteikėKarlovičius ir heraldikas Adamas Bonieckis (LVIA, F1135, ap. 10, nr. 110, 201).

 

Apie 1900 metų Karlovičius buvo įsitraukęs į Sienkiewicziaus literatūrinės veiklos 25-mečio minėjimo komitetą (LVIA, F1135, ap. 10, b. 77). Minėjimai surengti keliuose didžiausiuose miestuose (Krokuvoje, Poznanėje, Lvove). Iškilmės Varšuvoje vyko gruodžio 22 dieną, Karlovičius prie jų aktyviai prisidėjo. Jis pareiškė jubiliatui pagarbą ir įteikė dovanas sykiu su delegacija iš Lietuvos; pastarajai vadovavo archeologas Vandalinas Šukevičius gyvenantis netoli Rodunės (1852–1919). (Biblioteka Narodowa, sygn.2943).

 

LVIA yra saugojamas įdomus rankraštis, tai yra Miłoszo Kotarbinskio  (1854-1945) - tapytojo ir iliustratoriaus kalba H. Sienkiewicziaus jubiliejaus progą. Tikriausiai teksto autorius atsiuntė  jį  Karlovičiui, prašydamas įvertinimo (LVIA, F1135, ap. 10, nr. 104, p. 550)

 

1902 metais kartu su H. Sienkiewicziumi Karlovičius buvo Dramos konkurso vertinimo komisijos narys.

 

E.  Jeleńska-Dmochowska

 

Emma Jeleńska-Domochowska (1864 – 1919) – rašytoja, publicistė, redaktorė, baltarusių folkloro tyrinėtoja, Vilniaus švietimo veikėja. LVIA saugojami jos laiškai Karlovičiui rašyti  1890 metais. Jis parašė redaktoriui laikraščio ,,Wisła“, kuris paskelbė viešai, kad renka įvairiuose regionuose variantus liaudiškos dainos apie Jaseką ir Kasę.  Karlovičius susidomėjo Jelenskos-Dmochowskos surinktu rinkiniu baltarusų liaudies dainų ir jų vertimai į lenkų kalbą. Domėjosi taip pat pasakų leidybą baltarusų kalba. Jeleńska-Domochowska 1891 metais laikraštyje ,,Wisla“ išspausdino etnografinį-istorinį darbą apie Komarovičių kaima, esantį Mozyriaus apskrityje (Wieś Komarowicze). Bendradarbiavo su ,,Wisła“ taip pat vėliau, 1892 – 1894 metais (LVIA, F1135, ap. 10, b. 94).

 

S.  Żeromski

 

Stefan Żeromski (1864–1925) – lenkų modernizmo epochos rašytojas. 1890 metais jis pirmas parašė Karlovičiui, nes domėjosi unitų (graikų-katalikų) gyvenimu ir tradicijomis. Jo paskatintas, Żeromski pradėjo domėtis taip pat Palesės krašto, kur tuomet gyveno, tarmėmis. Nuo šiuo laiko profesorius konsultavo busimąjį rašytoją šia tema, siusdavo jam tinkamus  mokslo darbus (LVIA, F1135, ap. 10, b. 113). 1892 metais padėjo Żeromskiui įsidarbinti bibliotekoje Lenkų muziejuje Šveicarijoje, Rapperswil mieste. Tuomet muziejuje dirbo Karlovičiaus žentas Zygmuntas Vasilevskis, kuris irgi prisidėjo prie įdarbinimo Żeromskio.

 

1902 metais, būdamas mokslo reikalais Lvove, Karlovičius susitiko su gyvenančią ten poetę Marylą Volską ir sutiko iš jos paimti knygų siuntinį, skirtą Żeromskiui (LVIA, F1135, ap. 10, nr. 112).

 

Antanas Baranauskas

 

Įdomu, kad pirmasis rašytojas, su kuriuo Janas Karlovičius užmezgė susirašinėjimą, buvo Antanas Baranauskas (1835–1902) – garsus lietuvių poetas, matematikas ir kunigas, nuo 1867 metų Kauno dvasinėje seminarijoje dėstęs moralinę teologiją, homiletiką ir liturgiką. Kunigo ir poeto laiškai Karlovičiui saugomi Lvovo Mokslų akademijos bibliotekos rinkiniuose, jie buvo publikuoti (originalai ir vertimai į lietuvių kalbą) (A. Baranauskas,2003, 208–213). Iš korespondencijos aiškėja, kad Karlovičius 1877 metais kreipėsi į Baranauską prašydamas pagalbos redaguojant lietuvių liaudies dainų rinkinį. Baranauskas padarė tekste pataisų, tačiau prisipažino pernelyg gerai neišmanąs Augustavo tarmės, kuria buvo užrašytos dainos. Iš Baranausko laiško prierašo matyti, kad jis pažinojo Jano Karlovičiaus žmoną Ireną taip pat ir Mariją Mołochowiec, jo giminaitę iš motinos pusės (padėkojo abiems ponioms už linkėjimus ir atminimą). Kiti lietuvių poeto laiškai Karlovičiui rašyti 1881 metais. Vasario 8 (20) d. laiške Baranauskas informavo Karlovičių apie tai, kad jo alumnai Kauno dvasinėje seminarijoje atsigabenę iš Kazanės ten profesoriaus Jano Baudouino de Courtenay pastangomis išleisto Antano Juškos rinkinio Lietuviškos dainos egzempliorių (t. 1–3, 1880–1882). Jie turėjo leidimui daug pastabų – atrado rašybos, akcentologijos klaidų, priekaištavo, kad dainos nesuklasifikuotos. Antroji šio laiško dalis skirta įvertinti Karlovičiaus Baranauskui atsiųstą nežinomo autoriaus eilėraštį, parašytą J. I.  Kraszewskio (1812–1887) kūrybinės veiklos 50-mečio proga. Jubiliejinės iškilmės įvyko Krokuvoje, 1879 m. spalio pradžioje. Karlovičius dalyvavo šiame svarbiame renginyje, įteikė jubiliatui rinktinę Upominek (Atminimas), išleistą Vilniuje. Karlovičiaus prašymu Baranauskas atliko filologinę teksto analizę, tačiau autorystės mįslės neišnarpliojo [1]. Jis atsekė, kad autorius gali būti kilęs iš Trakų ar Kauno apskričių arba iš Užnemunės ir yra susipažinęs su vokiečių darbais apie lietuvių kalbą. Baranauskas pažodžiui išvertė šį eilėraštį į lenkų kalbą su incipitu: „Hosanna! Pieśń uwielbienia Bogu Ojcu na wysokości! / Ojczyźnie chwała na niskości! / Radujcie się Litwini, Polacy, kto jeno żyje, / Że nam wydali (Bóg i Ojczyzna) miłego męża Kraszewskiego [...]“ (Baranauskas, 212; Fedorovič, 207).

 

Kitame, jau po dienos rašytame laiške (1881 m. vasario 9 (21) d.), Baranauskas pateikė naują, patobulintą vertimo variantą ir patvirtino, kad visiškai palaiko autoriaus susižavėjimą poetine Kraševskio trilogija Anafielas (1840–1845).

 

Janas Karlovičius domėjosi A. Baranausko lingvistiniais darbais. Savo knygų kolekcijoje jis turėjo išleistą Veimare knygą Ostlitauische Texte: mit Einleitungen und Anmerkungen von Anton Baranowski und Hugo Weber (1882).

 

Parengė Irena Fedorovič

 

Išsamiau žr. I. Fedorovič straipsnį „Jano Karlovičiaus susirašinėjimas su lenkų ir lietuvių literatūros bei kultūros veikėjais“. -  Kalbotyra 57 (2) Slavistika Vilnensis 2012, Vilniaus universitetas, p. 197-210.