J. Karlovičius ir lietuvių tautinis atgimimas

XIX ir XX amžių sandūroje lenkų ir lietuvių santykiai, nepaisant aprimusių ginčų žiniasklaidoje, nuo „Aušros“ laikų buvo nuolat įtempti. Juos vis labiau aštrino kalbos bažnyčioje klausimas. Tautinės kalbos klausimas bažnyčioje lietuviams turėjo didelės reikšmės. Iki tol katalikų bažnyčia buvo lietuvių polonizacijos įrankis. Besivystant atgimimui lietuviai siekė išstumti lenkų kalbą iš etniškai lietuviškų parapijų ir įvesti ją į etniškai mišrias, lietuvių ir lenkų parapijas. Šį siekį stiprino tautinė žiniasklaida, ypač klierikų įstaigos. Bažnyčiose, lietuvių parapijose, kalbos klausimas buvo paprastas, o mišriose parapijose šis klausimas turėjo daug sunkumų. Dažnai kiekviena tauta reikalavo vartoti tik jos kalbą ir net negalvojo mišias aukoti abiem kalbomis. Iš lietuvių, ypač iš demokratų pusės egzistavo supratimas lenkų ir lietuvių sąjungai. Pvz., laikraštis „Varpas“, 1891 m. išreikšdamas nuomonę lenkų ir lietuvių klausimu, rašė: „mes nuo lenkų tikrai neatsiskiriame ir gerai prisimename Žygimanto Augusto, paskutiniojo Lietuvos ir Lenkijos jungtinio sosto lietuvio, darbus. Žygimantas Augustas nurodė mums gyventi kartu santarvėje – mes irgi to trokštame. Tačiau jis nepasakė, kad turime išsižadėti savo kalbos, kad turime tapti lenkais. To nesakė ir mes irgi šito nenorime, norime likti tokie, kokiais mus Dievas sukūrė, norime likti lietuviai. Kalbėdami lietuviškai, galime likti gerais draugais ir turėti bendrus siekius“. Deja, nepalankia kliūtimi sąjungai buvo tai, kad lenkai nepripažino lietuvių kaip atskiros ir savarankiškos tautos. Prieštaringi šlėktų ir lietuvių liaudies siekiai turėjo atvesti prie kryžkelės. Lietuviai, bręsdami kaip tauta, troško ir reikalavo pripažinti bei gerbti jų tautines teises.

Anų metų lenkų ir lietuvių santykiai būtų supaprastinti, jei mes juos suvestumėme tik prie ginčų ir gilėjančių konfliktų. Buvo dar viena kryptis. Tarp lenkų atsirado „šviesuoliai“ – tai buvo negausi žmonių grupė, tačiau šių žmonių – rašytojų ir mokslininkų – autoritetas buvo didžiulis. Dažnai prieštaraudami dominuojančiai nuomonei, jie pasisakydavo už lietuvių kryptį. Ją vertino kaip objektyviai neišvengiamą, natūralų reiškinį, su kuriuo lenkai turi ne tik susitaikyti, bet ir supratingai bei palankiai priimti. Nors savaime suprantama, tai nebuvo lengva. Šių mokslininkų pasisakymai buvo tarsi antras, gilesnis pristatomų pažiūrų planas. Jie netilpo į anų laikų problemas ir siekė rytojaus. Šių žmonių nuopelnas buvo tas, kad jie sugebėjo atsiriboti nuo konfliktų, atskirdami praeinančius ir neesminius dalykus nuo svarbesnių dalykų, kurie turėjo reikšmės ateičiai.

Šioje grupėje ypatingą vietą užėmė Janas Karłowiczius, įžymus lenkų mokslininkas, dirbęs ir kūręs antroje XIX amžiaus pusėje. Kilęs iš istorinės Lietuvos ir susijęs su jos žemėmis beveik pusę amžiaus, LDK palikimą įtvirtino gausiuose savo darbuose, vienas pirmųjų pastebėjo sudėtingą socialinę, kalbinę ir kultūrinę situaciją Lietuvos visuomenėje,  pradėjo ją tirti taikydamas naujausius mokslinius metodus, panaudodamas plačias žinias, įgytas užsienio universitetuose. Jis jau seniai tyrė lietuvių folklorą ir kalbą, stengdamasis priartinti juos lenkų visuomenei. Savo veikalo O języku litewskim, išleisto 1875 m., pabaigoje Karłowiczius rašė: „būsiu pakankamai apdovanotas, jeigu skaitytojas jį perskaitęs neklausys apie lietuvių kalbą kaip apie pasaką, ir jeigu nors kažkas norės artimiau susipažinti su šia įdomia kalba“.

Prie šio klausimo Karłowiczius grįžo 1883 m. išsamioje studijoje „O najnowszych badaniach podań i ich zbiorach“, išleistoje „Ateneum“. Dalyje, skirtoje lietuvių padavimams, jis nurodė, kad vokiečiai plačiai užsiėmė lietuvių folkloru, nagrinėdami jį taip, tarsi jis būtų pasmerktas žlugimui. Tuo tarpu lenkai visiškai apleido darbus šioje srityje. Karłowiczius rašydamas apie lietuvių liaudies dainas, pasakas pabrėždavo: „Lobius turime šalia, bet mums tikriausiai sunku pasilenkti ir nuskinti gėlytę iš savo pievos, mes laukiame kol kažkas, esantis už šimto mylių ir , ateis ir atliks už mus darbą! Vokiečiai jau įsteigė lietuvių draugiją, 1882 m. išleido 5 laikraščius lietuvių kalba (o mes nei vieno!)“. Jis ragino dirbti šioje srityje, kol dar yra laiko: „Numeskime vieną kartą gėdingą ir pražūtingą mieguistumą, imkimės drąsiai veiksmų ir bendromis jėgomis atlyginsime senus apleidimus!“. Norėdamas sudaryti lietuvių mitologiją ir turėdamas nemažai medžiagos bei parengiamųjų studijų, Karłowiczius, būdamas Heidelberge 1882-1885 m., parašė ir liepė išspausdinti laiško forma vadovą, skatinantį rinkti lietuvių tautinius kūrinius. Jis gan detaliai išvardija, ką reikėtų rinkti: pasakas, padavimus, legendas, prietarus, burtus, būrimus, papročius, paminklus ir pan. Aiškina, kaip vertėtų užrašyti kūrinius, išgirstus iš liaudies; moko, kad reikia rinktis senyvo amžiaus informatores, neraštingas, žinomas dėl tiesos sakymo. Jis prašo atsiųsti surinktą medžiagą į Heidelbergą, kur tuo metu gyveno.                  

Apie tai, kaip rimtai Karłowiczius vertino lietuvių kalbos mokymąsi, liudija Zygmunto Glogerio prisiminimas, kuris rašė, jog Karłowiczius „savo namuose laiko du tikrus lietuvius tam, kad iš jų gerai išmoktų lietuvių kalbą“.

Atgimstantį lietuvių tautinį judėjimą Karłowiczius priėmė supratingai ir palankiai. Jis palaikė asmeninius kontaktus su lietuvių veikėjais, pvz., su žinomu „Vilniaus Žinios“ laikraščio įkūrėju – Petru Vileišiumi. Sužinojęs apie „Aušros“ išleidimą, Karłowiczius apie tai pranešė „Prawda“: „Kalbėdamas apie lietuvius, turiu paminėti naują mėnesinį lietuvių žurnalą, leidžiamą Ragnetoje, kuris vadinasi „Aušra“ [...]. Turinys labai įvairus. Laikraščio siekis – lietuvių genties gyvybingumo žadinimas“.

1883 m., vasarą, „Kraj“ redakcija kreipėsi į Karłowiczių, tuo metu gyvenantį Heidelberge, prašydama išsakyti „kritišką nuomonę“ apie „Aušros“ judėjimą. Rezultatu buvo pora straipsnių, kurie šia tema pasirodė „Kraj“. „Mūsų akimis vyksta gyvas lietuvių genties sąmonės sužadinimas – rašė Karłowiczius 1883 VIII 15 – Atsiranda naujas žmonių sluoksnis, lietuvių inteligencija. Ji trokšta nuo žlugimo išgelbėti gražią ir senovinę kalbą; trokšta suvienodinti ją, padaryti civilizuotų žmonių kalba; nori palaikyti ir išpuoselėti jau esamus lietuvių literatūros užuomazgas, praturtinti ją naujais paminklais, skatinti tautą, kad ji nemenkintų savo kalbos ir skaitytų lietuviškai ne tik maldaknyges [...]“.

Esant šiam reiškiniui, Karłowiczius užduoda klausimą, kaip jo atžvilgiu turi elgtis lenkų visuomenė. Atsakymas buvo aiškus ir vienareikšmis: „Tik tarpusavio supratimo, abipusių nusileidimų, draugystės ir vienybės dėka gali susitaikyti dvi ir daugiau tautų, kurioms likimas liepė egzistuoti kartu“. Ir vystydamas šią mintį pridurdavo: „Jeigu mes norime, kad būtų gerbiamas mūsų genties savarankiškumas, gerbkime jį ir pas kitus: nieko neprarandame, tačiau gauname labai daug. Atrodo, kad tai – proto analizės išvada, paprasta ir aiški, kuri visiškai atitinka širdies polinkius, susijusius su mūsų nuomone apie lietuvius“.

Karłowiczius neapsiriboja tik platoniškos simpatijos žodžiais. Jis nurodo, kokių, jo nuomone, konkrečių veiksmų reikia imtis tam, kad būtų galima palaikyti lietuvius jų kalbos ir kultūros srityje. Pirma, būtina dėti visas pastangas, kad būtų panaikintas lietuvių knygų spausdimo draudimas; antra, reikia padėti lietuviams formuoti literatūrinę kalbą; galų gale, trečia, gerai būtų parašyti šios kalbos gramatiką lietuviškai ir išversti į lenkų kalbą.

Kitame straipsnyje, rašytame 1883 m. rugsėjo 28 d., skirtame tik „Aušrai“, Karłowiczius taip apibūdino šio laikraščio nuomonę apie lenkus: „Pagrindinė jo srovė teka ne prieš mus, o pasitaikius progai, ir mes gauname. Vis dėlto jis yra sėkmingas, juk ir mūsų šovinistiniai laikraštukai ne visuomet pasižymi taktu ir teisingumu. Pagalvokime, kai pabunda ilgai užmigdyta genties veikla, ji visomis savo išgalėmis kovoja su viskuo ir visais; mojuoja kardu į visas puses ne visuomet tam, kad užpultų arba gintųsi, bet tam, kad norėtų atskleisti savo jausmų ir užsidegimo jėgą, todėl kartais duoda per kaktą bičiuliams [...]“.

Janas Karłowiczius sugebėjo vertinti antilenkiškus „Aušros“ antpuolius su atitinkama distancija ir atitinkamu mastu. Jis čia įžvelgė praeinantį reiškinį, iš dalies net neišvengiamą, kurį reikia priimti supratingai. Iš jo žodžių prasiverždavo tikėjimas, kad po laikino pablogėjimo, lenkų ir lietuvių santykiai vėl susiklostys draugiškai ir harmoningai.

Karlowicziaus palankumą lietuviai įvertino. „Aušra“ kelis kartus minėdavo apie jo darbus. Ji išspausdino palankią recenziją apie Karlowicziaus veikalą „Czterysta kilkadziesiąt nazwisk miejscowości litewskich“ (Varšuva 1883). Savo veikalą J. Karlowiczius pavadino bandymu paaiškinti lietuvių pavadinimus. Jame autorius aiškina pavadinimų, kurie lietuvių kalboje dažniausiai vartojami daugiskaitoje ir labai dažnai reiškia žmones, gyventojus, prasmę; jie kyla, panašiai kaip ir lenkų kalboje, iš žodžių, reiškiančių įvairius daiktus (pavadinimus) žemės paviršiuje: kalnų, upių, miškų, akmenų ir pan. „Aušra“ pastebėjo Karlowicziaus palankų pasisakymą „Prawda“ apie lietuvių pradėtą A. Mickevičiaus Konrado Wallenrodo vertimą.

Apie J. Karłowicziaus santykius su lietuvių tautinio atgimimo veikėjais liudija jo archyve išlikę laiškai ir kvietimai į literatų bei kalbininkų susitikimus Tilžėje ir Klaipėdoje. Jis susirašinėjo su Jonu Juška, Liudviku Jucevičiumi, Jonu Šliūpu, bet artimiausiais ryšiais buvo susijęs su Mečislovu Davainiu-Silvestraičiu.

Jano Karłowicziaus pažiūros ir veikla – tai nuolatinis ir teigiamas indėlis į lenkų-lietuvių santykius, kuriuos sudarė ne tik konfliktai ir vaidai, bet ir tarpusavio supratimo bandymai bei pastangos susikalbėti. Šie santykiai sulaukė atgarsių tarp lietuvių. „Aušra“, aptardama lenkų nuomonę apie lietuvių judėjimą rašė, kad tarp jų yra draugiškai nusistačiusių žmonių: „Jų, mokytų žmonių yra nemaža grupė“ – pabrėždavo laikraštis.

Būtina pažymėti, kad be Jano Karłowicziaus, pažangioje lenkų visuomenėje, nepaisant intensyvėjančio lenkų-lietuvių konflikto, vis dėlto atsirado žmonės, nuoširdžiai palankūs atgimstančiai Lietuvai. Daug mokslininkų, tokių kaip lituanistas Janas Baudouin de Courtenay, daug lenkų rašytojų ir menininkų palaikė gyvus ir širdingus santykius su lietuviais. Lietuvių tautines teises pripažino žymus advokatas Tadeuszas Wróblewskis (1858-1925), daugelio lietuvių politinių veikėjų gynėjas. Palankiai lietuvių judėjimą vertino Ludwikas Krzywickis (1859-1941) – vienas pirmųjų lietuvių piliakalnių tyrinėtojų.

Parengė Miroslav Davlevič

Augustimo Voldemaro prašymas dėl nuotraukos su J. Karlovičiaus parašu

Dr. Jono Šliūpo laiško J. Karlovičiui fragmentas

Literatūra

M. Jagiełło, Narody i narodowości. Przewodnik po lekturach, T I, Varšuva 2010.

B. Kalęba, Kilka słów o litewskim odrodzeniu narodowym, [w:] W kręgu sporów polsko-litewskich na przełomie XIX i XX wieku. Wybór materiałów. T. 1. Wybór i opracowanie M. Zaczyński, B. Kalęba, Krokuva 2004 r., s. 209-211.

P. Łossowski, Po tej i tamtej stronie Niemna. Stosunki polsko-litewskie 1883-1939, Varšuva 1985.

K. Rutkowska, Jano Karłowicziaus nuopelnai lietuvių kalbai ir tautosakai, „Naujoji Romuva“, Nr. 3, 2011, p. 2-5.

J. Ochmański, Historia Litwy, Vroclovas-Varšuva-Krokuva-Gdanskas-Lodzė 1982.

J. Ochmański, Litewski ruch narodowo-kulturalny w XIX wieku, Balstogė 1965.

Życie i prace Jana Karłowicza (1836-1903), książka zbiorowa wydana staraniem i nakładem redakcji „Wisły”, Varšuva 1904.