Tautosakos rinkimo programa

Janas Karlovičius – lietuvių kalbos ir kultūros tyrėjas

Karlovičius, kilęs iš istorinės Lietuvos ir beveik pusę amžiaus buvęs susijęs su jos žemėmis, LDK palikimą įamžino savo gausiuose darbuose, vienas pirmųjų pastebėjo sudėtingą socialinę, kalbinę ir kultūrinę Lietuvos visuomenės situaciją ir pradėjo ją tirti, taikydamas naujausius mokslinius metodus, panaudodamas žinias, įgytas geriausiuose užsienio universitetuose. Studijuodamas Vokietijoje, jis turėjo galimybę įsižiūrėti į judėjimą, iš kurio vėliau išsivystė lyginamoji kalbotyra. Jam buvo žinomos mokslinės Franzo Boppo, Wilhelmo Humboldto, Augusto Schleicherio teorijos. Su kalbos, mitologijos ir kultūros tyrinėjimais susipažino Maxo Müllerio paskaitose 1862 metais. Kalbant apie lyginamąją kalbotyrą, Karlovičiui buvo žinoma Franco Miklošičo Lyginamoji slavų kalbų gramatika, kuri turėjo įtakos jo pažiūroms į kalbotyros užduotis bei tikslus.

Šiandien Karlovičiaus pavardė siejama beveik tik su žodynais, bet tikroji jo aistra buvo etnografija. Įkūręs etnografijai skirtą leidinį Wisła, kurio redaktoriumi buvo 11 metų, jis skatino masinį kryptingą etnografinių duomenų rinkimą Lenkijoje ir Lietuvoje. Karlovičius buvo Didžiosios visuotinės enciklopedijos (Wielka Encyklopedja Powszechna) liaudies kūrybos skyriaus redaktorius, jame spausdino straipsnius apie slavų ir lietuvių mitologiją. 1868 metais inicijavo lietuvių tautosakos mokslinius tyrinėjimus, 1871 metais išspausdino patarimus tautosakos rinkėjams. Plačioje mokslinėje studijoje „O najnowszych badaniach podań i ich zbiorach“ („Apie naujausius padavimų ir jų rinkinių tyrimus“), išspausdintoje Atheneum, rašė apie būtinybę kaupti lietuvių tautosaką, apgailestavo, kad vokiečiai intensyviai tyrinėjo lietuvių folklorą, stengdamiesi jį išsaugoti, o lenkai šio lobio nepastebėjo, faktiškai nebuvo vykdoma jokių tyrinėjimų.

Jano Karlovičiaus tautosakos rinkimo programos

Tapęs žurnalo Wisła redaktoriumi, 1871 metais Karlovičius parengė ir išleido patarimus tautosakos rinkėjams Poradnik dla zbierających rzeczy ludowe (Patarimai renkantiems liaudies dalykus; toliau – Patarimai)  [1], kuriuose bandė pagrįsti tautosakos rinkimo ir tyrimų reikšmę. Rašydamas apie tautosakos rinkimo reikalingumą, išsikelia šį tikslą: parodyti, kas ir kiek šia kryptimi jau atlikta, o svarbiausia, ką ir kaip dar surinkti. Karlovičius mini, kad medžiagos surinkta nemažai, o ją kaupti privalo išsilavinę žmonės, skatindami įsijungti vietinius gyventojus. Išprusę rinkėjai turi ne tik rinkti tautosaką, bet ir interpretuoti neapdorotus, iš liaudies gautus duomenis. Įžvelgia renkamos medžiagos naudą įvairioms mokslo šakoms: kalbotyrai (lyginamoji filologija, lingvistika), mitologijai ir etnografijai, tiesiogiai sąveikaujančiai bei gyvuojančiai tik per tautosakos šaltinius; šiais šaltiniais taip pat gyva istorija, archeologija, įstatymų leidyba, estetika, poezija ir muzika:

Wprzód jednak kilku słowami przypomnę, jakie nauki korzystają ze zbiorów rzeczy ludowych; wskazówka ta przeznaczenia objaśni w części sposób gromadzenia.

Językoznawstwo (filologja porównawcza, lingwistyka), mitologja (wiaroznawstwo) i ludoznawstwo (etnografja) czerpią bezpośrednio i żyją prawie wyłącznie ze źródła rzeczy ludowych; dzieje, starożytnictwo (archeologja), dzieje prawodawstwa, estetika, poezja i muzyka bardzo wiele z niego korzystają.

Atitinkamai pristato kalbotyros uždavinius:

Językoznawstwo, gałąź nauki nowa, owoc myśli XIX. wieku dopiero, na tym stopniu rozwoju, jak je dziś widzimy, naucza: że żaden język, ani sam przez się, ani w stosunku do innych, bliżéj lub daléj z nim spokrewnionych, nie może być gruntownie zbadanym bez ścisłego poznania go w czasie i przestrzeni, to jest w jego historycznym rozwoju i miejscowych objawach, czyli, mówią po prostu: bez jego dziejów i form prowincjonalnych, oraz nazw ludzi i miejsc. Historja języka ma już gotowe źródła drukowane i pisane, bo się zajmuje przeszłością mowy; ze zbiorów więc gwar ludowych pośrednio tylko i cząstkowo korzysta. Opis zaś języka dzisiejszego w jego przestrzeniowych odmianach żyje wyłącznie i jedynie z zasobów żywych, ze zbiorów rzeczy ludowych.

Tiriant dabartinę kalbą, Karlovičius mato svarbų uždavinį – tarmių žodyno sudarymą bei šiam žodynui reikalingos medžiagos rinkimą. Pasak jo, vienas iš svarbių kalbotyros tikslų taip pat yra tikrinių vardų, arba onomastikos, dokumentavimas; onomastikos sritį jis traktuoja kaip itin reikšmingą, kadangi šie žodžiai vieninteliai gali paaiškinti neaiškią šaknį ir formą.

Mitologiją Karlovičius pripažįsta esant jaunesnę už kalbotyros mokslą. Prieš krikščionybę gyvavusią mitologiją suvokia plačiai: tai padavimai (sakmės, pasakėčios, legendos), kai kurios dainos, minklės, mįslės, priežodžiai, pasakojimai, alegorijos, taip pat prietarai, užkalbėjimai, prakeiksmai, užkerėjimai, papročiai ir įpročiai, kasdienis gyvenimas, namai, įrankiai, apranga, burtai, vaistai, žaidimai ir linksmybės. 

Patarimuose pateikia 7 skyrius, kuriems reikia rinkti medžiagą: 1. Regionalizmai; 2. Tikrinių vardų sąrašas; 3. Padavimai; 4. Prietarai; 5. Šventės ir žaidimai; 6. Dainos ir prakalbos; 7. Patarlės ir mįslės. Kaip rodo sąrašas, pabrėžiama kalbos svarba (ji minima pirmoji), toliau pateikiamos dar aiškios klasifikacijos neturinčios liaudies kūrybos atmainos.

Apibrėždamas regionalizmus, pateikia jų tipus, kurie tuomet dar neturėję terminologinių apibrėžimų. Iš Karlovičiaus pavyzdžių aiškėja: tai fonetiniai, gramatiniai (morfologiniai ir sintaksiniai), leksiniai ir žodžių darybos regionalizmai. Turėdamas tikslą aprašyti tam tikroje teritorijoje paplitusias tarmes, ketina tai padaryti išsamiai, nagrinėdamas visą savitą kalbos sistemą.

Patarimuose pateikia praktinius duomenų užrašymo nurodymus. Rekomenduoja į korteles rašyti po vieną žodį, legendą, mįslę ir t. t. Kiekvienoje kortelėje privaloma tiksliai nurodyti užrašymo vietą: pavieto, parapijos ar kaimo pavadinimą. Atkreipiamas dėmesys į žodžio paaiškinimus pateikiant pavyzdžių bei nurodant informaciją apie kalbos vartotojo išsilavinimą (išsilavinęs ar neišsilavinęs); jeigu žodžio kilmė neaiški, pasitelkiami žmonių paaiškinimai. Padavimus rekomendavo rašyti pažodžiui tarmiškai. Įžvelgė dvigubą tokio dokumentavimo naudą: padavimų tekstai išlaiko nepakeistą kalbinį atspalvį, tarmybių gausą. Tekste pasitaikančias tarmybes rekomendavo versti išnašose, rašomose paraštėse.

Karlovičius parengė sutrumpintą Patarimų versiją tyrimams konkrečiai Lietuvoje vykdyti, tikėjosi surinkti medžiagos lietuvių mitologijos tyrimams. Rekomendacijos rinkėjams panašios: 

Mitologja litewska należy do najmniej dziś jeszcze wyświetlonych. Przyczyną tego jest zbyt szczupłe nagromadzenie zasobów, któreby drogę do głębszego poznania jej utorować mogły [...] zebrane dotychczas zasoby [...] są   w znacznej części bałamutne i wymagają cierpliwego sprawdzenia i sprostowania. [...]

Co do sposobu zbierania, zamieszczam następne uwagi.

Najpierwszą i najważniejszą jest: że, cokolwiek z ust ludu się zapisuje, powinno być powtórzonem ile możności dosłownie, zupełnie wiernie, bez żadnych zmian lub poprawek. Jeżeli osobie zbierającej nastręcza się jakaś uwaga lub wątpliwość, to tę należy wyrazić w odsyłaczu lub przypisku.

Ważną jest rzeczą wybór osoby opowiadającej. Skutkiem rozpowszechnienia oświaty pomiędzy ludem wiejskim, wraz z nią przyszły pewne wiadomości o mitologji, zaczerpnięte z książek, nie zawsze krytycznie na rzecz zapatrujących się. Tą drogą lud do swoich dawnych, własnych podań, często miesza wiadomości, wyczytywane lub zasłyszane z książek, a przez to mąci pierwotne a czyste źródło wierzeń rodzimych. [...] Wybierać należy przedewszystkiem kobiety starsze, niepiśmienne lub mało piśmienne, znane z uczciwości i prawdomówności.

Co do języka, to prosiłbym o zapisywanie w języku polskim lub litewskim, z dodaniem tłumaczenia polskiego (jeżeli to będzie możebnem) jeżeli nie całości, to przynajmniej ustępów lub wyrazów trudniejszych i prowincjonalnych; przy zapisywaniu po polsku, należy ważniejsze lub trudniejsze wyrazy, nazwy osób, miejsc i inne ciekawsze podawać w nawiasach po litewsku.

Parengė Kristina Rutkovska