Žurnalas „Wisła“

Žurnalas Wisła  ir lietuvių tautosaka

 

Tautosaka Karlovičiaus domėtasi jau seniai, tačiau jam ir daugybei jo bendražygių žurnalas Wisła tampa pagrindiniu tyrimų įrankiu. Jis siekė įsteigti naują leidinį, remiantis naujausiais mokslo pasiekimais. 1888 metais pradėjęs eiti žurnalo Wisła vyriausiojo redaktoriaus pareigas, inicijavo surinktos medžiagos aprašymą. Siekdamas įvykdyti užsibrėžtus tikslus, tikėjosi sulaukti paramos iš straipsnių autorių ir skaitytojų.

 

Žurnale spausdino straipsnius, grįstus moksline analize, o surinktą „gyvą“ medžiagą publikavo atskirame leidinyje Biblioteka Wisły. Leidinio Biblioteka Wisły pamatą sudarė vadinamosios regioninės monografijos – geografiniai, istoriniai bei ekonominiai aprašymai su aprangos, architektūros, papročių pavyzdžiais, greta dedami tarmių žodynėliai, straipsniai iliustruojami papročių, dainų ir padavimų rinkiniais.

 

Daugybė asmenų teikė medžiagą, surinktą Lietuvoje. Tai buvo papročių aprašai, straipsniai apie kalbą, liaudies dainas, bet tik kai kurie darbai pasižymėjo moksline analize ir interpretacija. Tadas Daugirdas aprašė lietuvių margučių raštus, Aleksandras Römeris publikavo trumpus aprašymus apie dirbamą žemę, o autorius, pasivadinęs Biruta, rašė apie pjūties tradicijas. Daugiausiai medžiagos pateikė Juozas Kybartas, jau pirmame tome paskelbęs išsamią studiją apie lietuvių dainas.  Wisła spausdino nemažai straipsnių apie lietuvių tautos tikėjimą. Vertingas Juškos darbas apie lietuvių dainas, spausdintas dviejuose žurnalo numeriuose. Skyrelyje Naujienos (Nowości) Karlovičius skelbia informaciją apie Lietuvių literatūros draugijos veiklą, žurnale Mitteilungen der Litauischen Literarischen Gesellschaft publikuojamus straipsnius, Bezzenbergerio parengtą studiją apie prūsų kalbą. Davainis-Silvestraitis žurnalui teikė trejopo pobūdžio tekstus: medžiagos publikacijas su lyginamosios analizės bandymais, recenzija ir užrašus, spausdintus skyriuje Paieškos (Poszukiwania). Iš pradžių Davainio-Silvestraičio tekstai neprilygsta garsių Wisła autorių ir bendražygių darbams, tačiau liudija lietuvių literatūros suvokimą.

 

Žemaičių padavimai – didžiausias Davainio-Silvestraičio darbas, pasirodęs 1894 metais. Šį darbą sudarė dvi didžiulės 400 puslapių knygos. Į padavimų rengimą Karlovičius įnešė svarų indėlį – redagavo tekstus, šalino verčiant dėl lietuvių kalbos įtakos atsiradusius kalbinius nesklandumus. Archyvuose saugoma korespondencija liudija tam tikrus nesutarimus, kilusius tarp dviejų tautosakos mylėtojų dėl padavimų redagavimo. Labai ilgai buvo svarstoma, kiek lietuviškos leksikos turi likti į lenkų kalbą verstuose tekstuose, kokio laipsnio tikslumu reikia versti, ar apskritai reikia versti lietuviškus padavimus. Lenkiškai parašyti Davainio-Silvestraičio tekstai reikalavo kruopštaus taisymo, ir tam darbui buvo samdomas net specialus redaktorius – pats Karlovičius jau nebuvo pajėgęs tų darbų atlikti vienas. Tokio pobūdžio darbams buvo reikalingas žmogus, nors truputį mokantis lietuvių kalbą, o Varšuvoje veikiančioje redakcijoje tai jau sudarydavo papildomų sunkumų

 

Wisła netapo didžių teorinių veikalų kalve folkloro ir komparatyvistikos srityje, bet vis dėlto suvaidino reikšmingą vaidmenį šviesdama tautosakos rinkėjus. Leidinys rėmėsi Europos mokslo pasiekimais, aiškino galimas liaudies kultūros interpretacijas, pulsavo patriotizmo gaida. Viena iš priemonių kultūros reiškiniams aprašyti buvo kalbos duomenys. Svarbi sudedamoji tautosakos tyrimų dalis buvo etimologija ir su ja susijusi onomastika.

 

Parengė Kristina Rutkovska

Žurnalo Wisła redaktoriaus nuopelnai (1888-1899)

 

Apie tai, kad 1887 metais Varšuvoje pasirodė naujas mėnesinis žurnalas Wisła, skirtas geografijos ir tautosakos klausimams, Karlovičius sužinojo būdamas su šeima Drezdene (Vokietija). Jis labai greitai užmezgė ryšius su redaktoriumi Arturu Gruszeckiu ir atsiuntė  jam išspausdinti keletą savo darbų (pvz. straipsnį apie raganas Lenkijoje: O czarach i czarownicach w Polsce ir kunigo G. Pobłockio Kašubų žodyno (Słownik kaszubski) recenziją). Netrukus Karlovičius visam laikui apsigyveno Varšuvoje ir tapo  Wisłos redaktoriumi; šias pareigas jis ėjo 11 metų, iki 1899-ųjų. Kaip redaktorius jis pasirinko prancūzų žurnalą... žurnalą  Melusine (redaktoriai Henri Gaidoz ir R. Rolland).

 

Jau pirmą darbo žurnalo redakcijoje mėnesį Karlovičius parengė storą, turintį 246 puslapiusketvirtinį sąsiuvinį. Jame buvo patalpinti paties redaktoriaus straipsniai, taip pat tokių garsių bendradarbių kaip Eliza Orzeszkowa, Zygmunt Gloger, Wojciech Gerson, Ludwik Krzywicki darbai? [1] Redaktoriaus planai buvo labai ambicingi. Jo dėka Wisła tapo tikru moksliniu tautosakos žurnalu, čia buvo publikuojami moksliniai straipsniai, tekstų rinkiniai, recenzijos. Karlovičius įvedė du naujus skyrius: Bibliografijos ir informacijos (jame buvo talpinamos Lenkijos ir užsienio tautosakos srities naujienų apžvalgos) ir Paieškų, kuriame jauni mokslininkai galėjo pasidalinti savo darbo patirtimi ir pasiekimais. Karlovičiaus dėka atsirado „pirmasis slavų žemėse pavyzdingas žurnalas, skirtas lenkų tautosakai” – rašė Elżbieta Koniusz [2]. Erazm Majewski (vėliau jis tapo žurnalo redaktoriumi) taip pat labai aukštai įvertino redaktoriaus nuopelnus: „Iš Wisłos jis sukūrė kažkokią keistai suprantamą sudėtingų  studijų mokyklą, jo veikla šioje srityje yra vienu metu ir pamokoma, ir reformatoriška” [3].

 

Karlovičiaus redaguojama Wisła siekė  dviejų tikslų – mokslinio (kaip „lenkų etnografijos ir etnologijos mokykla”) ir didaktinio (mokslo darbuotojų, tarp kurių galima  paminėti tokius specialistus kaip Michał Fedorowski (gudų tautosakininkas), Hieronim Łopaciński, Bronisław Grabowski ir daug kitų auklėjimo). Tai buvo  ypač svarbu, nes tuomet šalyje dar nebuvo nė vienos etnologijos katedros. Pirmoji tokio tipo mokslo įstaiga pradėjo veikti Lvove tik 1910 metais, jos vedėju buvo Karlovičiaus mokinys Stanisław Ciszewski [4].

 

Vienas iš didžiųjų Karlovičiaus pasiekimų buvo garsios prozininkės ir publicistės Elizos Orzeszkowos, kuri labai domėjosi prie Nemuno gyvenančių valstiečių tautosaka, pakvietimas bendradarbiauti su Wisła. Ji rinko dainas, patarles, legendas, mįsles, vėliau siuntė jas redaktoriui [5]. Karlovičiaus paskatinta,  rašytoja 1888-1889 metais paskelbė Wisłoje savo etnografinius esė Ludzie i kwiaty nad Niemnem (Žmonės ir gėlės prie Nemuno). Orzeszkowa rinko vaistinius arba vaistažoles ir kitokius augalus, vėliau sudarė vaistažolių ir augalų rinkinį, kuri laikui bėgant tapo žinoma [6]. Tikriausiai Karlovičiaus dėka šalia kiekvienos jos kolekcijos vaistažolės ar augalo buvo pateikta informacija apie lotynišką (pagal Witaliso Wróblewskio nuorodas) ir „liaudišką“ pavadinimą [7].

 

Rašytoja stengėsi platinti informaciją apie mėnesinį žurnalą ir jo tikslus tarp savo pažįstamų. Viename laiškų ji rašė: „(…) Galvoju apie tai, kad [reikėtų] paskelbti atsišaukimą į moteris, gyvenančias Lietuvos kaimuose, ir paskatinti jas rinkti žinias iš botanikos ir liaudies medicinos srities įvairiose šalies dalyse, o vėliau, po pataisymo, ją išspausdinti  Wisłoje“ [8]. Po metų rašytoja pradėjo domėtis gudų tautosaka. Laiške Karlovičiui, rašytame 1889 m. spalio 25 d., pranešė , kad jau surinko 160 patarlių, 41 iš jų buvo panaši į lenkų patarles. Tame pačiame laiške pranešė, kad ir toliau  rinks  augalus:

 

„(…) Vėl parašiau truputį apie žmones ir gėles prie Nemuno, būčiau laiminga, jeigu keletą lankų Wisła sutiktų išspausdinti. Savo straipsnelyje aš pateiksiu 35 naujus liaudiškų augalų pavadinimus, 160 kaimietiškų patarlių ir apie 30 įvairių kaimietiškų mįslių, suriktų šiais metais, keletą dainų, keletą  žmonių gyvenimo vaizdelių (…)”.

 

Wisła labai aukštai vertino tiek tautiečiai, tiek kitų tautų mokslininkai ir literatai.  Hieronim Łopaciński iš Liublino, didelis etnografijos mėgėjas  (pvz. jis projektavo dideles lėles tautinių rūbų pristatymui, taip pat rinko patarles), 1888 m. lapkričio 15 d.  Karlovičiui rašė:

 

„Paskutinis Wisłos numeris padarė labai mokslinio [leidinio] įspūdį, ypač turtingas yra antropologijos skyrius. Iš visos širdies sveikinu dėl  pavyzdinio žurnalo redagavimo, su kuriuo, kaip man  atrodo, joks kitas žurnalas negali lygintis” [9].

 

Tais pačiais 1888 metais prof. Aleksander Brűckner, tuomet dirbęsBerlyno universitete, parašė Karlovičiui: „Už  Wisłą gražiai dėkoju – tiek įdomių dalykų, naujų taip pat ir man (…)” [10]. Prof. Brűckner domėjosi Karlovičiaus knyga Podania  litewskie (Lietuvių padavimai, 1887), žurnale Kwartalnik  paskelbė jos recenziją [11].

 

Karlovičiaus redaguotą žurnalą ir jį patį labai gyrė prof. Jan Łoś. 1889 m jis rašė iš St. Peterburgo: „Skaitau dabar paskutinį Wisłos numerį ir širdis šoka iš džiaugsmo, tiek ten įdomių dalykų, darbų, ir taip puikiai  parengtų (…). Tegul Wisła kuo ilgiau gyvuoja ir vystosi ta pačia kryptimi. Girdėjau taip pat kai kurių vietinių mokslininkų komentarų apie Wisłą, pvz. prof. Łomanskij, tiek girdėjo pagyrimo žodžių, kad nustebino visus, kai vieną kartą pasirodė lenkų knygyne ir užmokėjo už [žurnalo] prenumeratą (…) [12].

 

Kitame laiške, rašytame 1891 m. spalio 6 d., prof. Łoś pranešė  Karlovičiui, kad kalbėjo asmeniškai su prof.  Łomanskiu ir sužinojo, kad šis nori pasiūlyti Wisłos redaktoriui keistis žurnalais, žadėjo siųsti į Varšuvą  Etnograficzeskoje Obozrenje. Prieš metus, 1890 metų rūgpjūtį, su panašiu pasiūlymu į Karlovičių kreipėsi lietuvis Szernas (Martynas Šernius (1849-1908) arba Juozas Adomaitis-Šernas [13]), kuris pažadėjo siųsti  Wislos redakcijai lietuviškus žurnalus Varpas ir Ūkininkas.  

 

Karlovičiaus paskatinta,   1888 m. su Wisła  pradėjo bendradarbiauti Stefania Ulanowska – rašytoja, vertėja ir latvių tautosakos tyrinėtoja [14]. Atsakydama į redaktoriaus laišką, ji rašė:

 

„(…) Dažnai man atrodė, kad geriau yra mesti liaudiškus tyrimus, nes beveik niekas nesidomi šia tema ir nieko naujo apie šią sritį nenori sužinoti.  Bet nuo to laiko, kai pradėjo eiti Wisła, viltis grįžo pas mane, ir šiandien man yra nepaprastai malonu sužinoti, kad Jums žinomi  mano etnografiniai darbai (…)” [15]. Ulanowska pradėjo tyrinėti latvių, gyvenančių Vitebsko gubernijoje (netoli Vieluonos, Rečycos apskritis),  tautosaką. 1889 metais savo laiškuose ji prašė paskelbti Wisłoje jos straipsnį, skirtą latvių, kalniečių ir Krokuvos gyventojų legendų ir vestuvinių papročių palyginimui. Redaktoriaus paprašyta, ji ieškojo autentiškų, rankų darbo latvių liaudies rūbų, taip pat liaudies instrumento, vadinamo „kuklis”, kad [galėtų] perduoti šiuos eksponatus  Varšuvos Etnografijos muziejui [16]. Tų pačių metų rudenį parašė Karlovičiui.: „(…) Džiaugiuosi, kad Wisła taip puikiai gyvuoja, esu sužavėta Jūsų  redaktoriaus talentu, gebėjimu  ne tik parinkti straipsnius, bet išvis juos atrasti, pritraukti vis naujus žmones ir naujas pavardes – iš kur Jūs visa tai imate?” [17].

 

Karlovičius skatino savo skaitytojus domėtis ir gudų tautosaka. Viena iš jo šios srities „mokinių” buvo rašytoja Emma Jeleńska, gimusi Mozyriaus apskr. Minsko gubernijoje. 1895 m. ji ištekėjo už Vilniaus gydytojo Dmochowskio ir persikėlė gyventi į Vilnių. Nėra žinoma kada Jelenska-Dmochowska parašė pirmą laišką  Wisłos redaktoriui. Gali būti, kad dar 1890 m. Tų metų rugsėjo 8 d. ji parašė laišką Karlovičiui, kai iš žurnalo puslapių sužinojo, kad redaktorius visame krašte renka  lenkų liaudies dainos apie Jaseką ir Kasią (t.y. apie Jonelį ir Kasytę [18]) variantus. Kitame laiške, rašytame 1891 m. vasario 2 d., rašytoja pranešė, kad jam siunčia dar vienos dainos - Dziewczę i Pielgrzym (Mergelė ir Piligrimas) jai žinomą variantą. Jai buvo labai skarbus Karlovičiaus susidomėjimas jos surinkta tautosakine medžiaga. Todėl tame pačiame laiške Dmochowska parašė:

 

„(…) Šia proga turiu Gerbiamam Ponui padėkoti už maloningą susidomėjimą mano rinkiniais. Turiu vilties, kad pavasarį  sugebėsiu viską sutvarkyti ir tuomet atsiųsiu Ponui per Wolskį. Tik nežinau, ar jie bus vertingi, nes tarp jų  yra daug spausdintų. Prašau Gerbiamo Pono priimti nuoširdžiausios pagarbos žodžius

Emma Dmochowska” [19].

 

 

Trečiajame Dmochowskos laiške (be datos) yra informacijos apie tai, kad ji siunčia Karlovičiui idomią pasaką, išgirstą iš  vienos Polesyje gyvenančios senutės. Pasak rašytojos, ši pasaka turi bendrų motyvų su A. Mickevičiaus balade Ucieczka (Pabėgimas) [20].

 

Etnografinę medžiagą Wisłos redaktoriui siuntė taip pat Amelia Drewińska, gyvenusi Kibeikų dvare (Suvalkijos gubernija, Kybartų stotis). 1889 m. gegužės 25 d. laiške Karlovičiui ji rašė: „Padrąsinta mano darbo Dożynki na Litwie (Javų kirtimo pabaigtuvės Lietuvoje) maloniu priėmimu, siunčiu truputį medžiagos Wisłai; jeigu Ponui ji tiks, man bus malonu pamatyti šią medžiagą išspausdintą, tuo labiau, kad apie mano gimtąją Lietuvą taip mažai rašo lenkų spauda, lyg jos visai nėra. (…)” [21].

 

Bendradarbiavo su Wisła ir gydytojas Ludwik Czarkowski iš Semiatyčių (Gardino gubernija). 1890 m. jis atsiuntė Karlovičiui savo užrašus iš liaudies medicinos srities, taip pat vestuvių apeigų aprašymą [22].

 

Varšuvos Wisła daugeliui skaitytojų buvo langas į pasaulį, įtikinamos informacijos šaltinis. Patvirtina tai Celinos Kirkorowos iš Vilniaus laiško fragmentas.1888 m. lapkričio 20 d.  laiške Irenai ir Janui Karlovičiams ji rašė:

 

„Gerbiamieji ir mielieji ,

 

Jeigu ne saitai, kurie jungia mane su intelektualiniu visuomenės gyvenimu, kuriame aš dalyvauju (turiu omenyje Wisłą, kurią skaitau su dideliu malonumu, Kraj, Wędrowiec, Echo ir rusiškus laikraščius, man siunčiamus namo šeimininko dėka), jeigu ne godus skaitymas, būčiau panaši į dalį Vilniaus gyventojų, kuriems svarbūs yra tik tokie poreikiai kaip valgyti – ilgai miegoti – melstis, o tiksliau  - sėdėti kasdien bažnyčioje, – ir pagaliau - nuo ryto murmėti – vakarais lošti vintą, „barti maskolį” – ir nieko nedaryti – kaltinant dėl visko valdžią  (…) [23].

 

Kartu su šiuo laišku autorė atsiuntė straipsnį iš rusiško laikraščio Nowosti apie lenkiškas patarles, taip pat savo užrašus apie ligos, vadinamos „rožė”, liaudiškus gydymo metodus Švenčionių rajone.

 

Karlovičius kvietė bendradarbiauti su Wisla garsius lenkų ir užsienio tyrinėtojus, tokius kaip profesorius Mykolas Sumcovas iš Charkovo, profesorius Čenka Zibrtas, Jerzis Polivka, Adolfas Černy iš Čekijos, Friedrichas Kraufstas iš Vienos [24]. Knygoje,  skirtoje Karlovičiui, Kraufstas apie jį parašė: „Jo žinios buvo nepaprastai gausios ir susistemintos, mąstymas aiškus ir įžvalgus. Tai buvo tikras dvasios aristokratas (...)“ [25]. Prof. Mykola Sumcov, kuris lenkų literatūros dėka (skaitė A. Mickevičių originalo kalba) išmoko lenkų kalbą, 1889 m. užprenumeravo Wisłą Charkovo universitetui, paskelbė žurnale Kijewskaja Starina straipsnį apie ją“ [26]. Jis taip pat parašė keletą straipsnių, kurie buvo paskelbti Wisloje (pvz. apie įvairių patiekalų ruošimo metodus,  taip pat apie vardo Ilja Muromec etimologiją). Jo straipsnius į lenkų kalbą vertė teisės fakulteto studentas Galikewicz ir pats Janas Karlovičius (pvz. straipsnį apie duonos kepimą) [27].

 

Karlovičius savo lėšomis išleido Wisłos Bibliotekos serijos 15 tomų (1888-1896). Platinti prenumeratos bilietus jam padėjo giminės ir pažįstami iš įvairių šalies regionų, tarp jų  Stanisław Cywiński iš Olkuszos [28] bei Stanisław Ciszewski iš Stawiszyno, kuris vėliau tapo garsiu lenkų etnologu, kroatų ir serbų tautosakos tyrinėtoju [29]. Karlovičius pakvietė Ciszewskį bendradarbiauti ne tik su Wisla, bet ir su moksliniu žurnalu Prace Filologiczne, padėjo jam gauti stipendiją studijoms Prahoje (1889-1890), Zagrebe (1890-1891) ir Berlyne (1891).

 

Pasak Olgos Gajkowos, Wisła buvo aukšto lygio žurnalas, tuo jis skyrėsi nuo kitų panašaus mokslo srities europietiškų ir pasaulinių mokslo žurnalų. Ją galima palyginti su Revue des traditions populaires (1886), La tradition (1887), The Jornal of American Folk-lore (18881), Kijevskaja starina, Żiwaja starina,  Zeitschrift des Vereins fűr Volkskinde, Českij lid [30].

 

Karlovičius atsisakė redaktoriaus pareigų  1899 metais, jas perdavė Erazmui Majewskiui.  Viena iš priežasčių palikti mylimą darbą - finansinės problemos, ypač pasunkėjusios nuo tada, kai  Mianowskio Kasa (Literatų rėmimo fondas) atsisakė ją remti [31] (1888 m. vietoj pašalpos buvo pažadėta tik paskola – LVIA, nr. 71, p. 58).  Karlovičiaus pasitraukimas iš redaktoriaus pareigų buvo taip pat susijęs su sveikatos problemomis. Nuo 1890 m. jis gydėsi sanatorijose  Austrijoje (Vienoje, Graco m. itt.) [32].

 

Karlovičiaus nuopelnus šiuolaikinės mokslinės tautosakos istorijai labai aukštai įvertino   prof. Julian Krzyżanowski. Jis apibūdino Karlovičių kaip „tarptautinio lygio aukštos klasės mokslininką”, kuris „ne tik audojo lyginamuosius metodus, populiarius tuometiniame Vakarų Europos moksle, bet - kas yra svarbiausia - žurnale [Wisła] sugebėjo suburti didelį lenkų ir užsienio bendradarbių kolektyvą, be to, pasinaudojo savo tarptautiniais ryšiais  ir įdėjo labai daug pastangų, skleisdamas užsienio folkloristikos srities naujienas tarp skaitytojų” [33].

 

Parengė Irena Fedorovič

 

---